Studijavimas 10

Dvasinē Ir Žmoginē Prigimtis Atskira Ir Skirtinga

     Tačiaus Šventraštis, žadēdamas gyvenimą, paliminimą ir atsteigimą visoms žemēs šeimynoms, siulo ir prižada permainą į dvasinę prigimtį tik parinktinai Bažnyčiai Evangelijos gadynēje; ir nei vienos vietos negalima rasti, kuri suteiktų tokių vilčių kam nors kitiems.

     Paprastai yra manoma, nors to nepatvirtina jokis Šventraščio tekstas, kad tobulas žmogus niekuomet nēra buvęs ant žemēs; kad žmogus ant žemēs, kiek jis yra matomas, yra tik dalinai išplētotas žmogus ir kad tobulumo pasiekimui jis turi tapti dvasiniu. 

     Šita pažiura vietoje išplētojus tą sandermę ir grožį, kurie išeina iš "teisingo teisybēs žodžio padalinimo," tik Šventą Raštą sumaišo.

     "Iš žemēs, žemiškas," jis buvo žemiškas dvasinēs esybēs paveikslas, turįs tas pačias kokybes, nors jos plačiai skiriasi laipsniu, platumu ir matysena. Žmogus yra Dievo paveikslu iki tokio laipsnio, kad Dievas gali pasakyti net nupuolusiam žmogui, "Eik šian, pasikalbēkime."

...a little lower than the angels.

     Mozē pasakoja mums (1 Moz. 1:31), kad Dievas žmogų, kurį Jis sutvērē –– ne tik pradējo tverti, o ir užbaigē –– ir Dievas pripažino, kad Jo sutvērimas "labai geras," vadinas, tobulas; nes Dievo akyse [183] tik tobulas yra labai geras, Jo išmintingų sutvērimų tarpe.

     Žmogaus tobulumas, po jo sutvērimui, yra išreikšta Psal. 8:5-9: 

"Tu jį sutvērei truputį žemesniu, negu angelus ir apvainikavai jį garbe ir šlove. Tu leidi jam viešpatauti ant savo rankų darbo; Tu pastatei visus daiktus po jo kojų: visas avis ir jaučius, net lauko žvēris, oro paukščius ir juros žuvis."

     Šita ištrauka yra iš Psal. 8:6 ir kritingas palyginimas, žydų ir graikų tekstų nepalieka abejones apie reikšmę. Mintis aiškiai išreikšta, truputį žemesnis laipsniu, negu angelai.

     Apaštalas (Žyd. 2:7) kreipia domēs į tą patį dalyką –– kad Dievo pirmapradinis tikslas nebuvo išsižadētas; kad žmogus buvusis iš pradžių didis ir tob––ulas žemēs karalius, bus atmintas, aplankytas ir atsteigtas. Toliau jis priduria –– mes dar nematome šito pažadētojo atsteigimo, tačiaus mes matome pirmą žingsnį, kurį Dievas daro jo nuveikimo linkui. 

     Mes matom Jezų apvainikuotą šita tobulos žmogybēs garbe ir šlove, kad Jis, kaipo tinkamas atparkas ar įkaitas per Dievo malonę galētų paragauti mirties už kiekvieną žmogų ir tokiu budu patiekti kelią žmogaus atsteigimui į visa tai ką jis yra praradęs. Rotherham, vienas sąžiningiausių vertējų, šitą vietą išverčia šitaip:

[184] "Kas yra žmogus, kad tu jį atmeni;
Arba žmogaus sunus, kad tu jį aplankai?
Tu padarei jį šiek tiek mažesniu už pasiuntinius:
Garbe ir šlove tu apvainikavai jį,
Ir paskyrei jį ant savo rankų darbų."

     Šitam nušviesti mes paduodame sekamą lentelę:

Dangiško ar
Dangiško ar
mo Laipsniai

Żemisko ar
Gyvulinio Esi-
mo Laipsniai.

Augmenijos
Srity
Laipsniai

Mineralų
Srity
Laipsniai

Dieviškasis
-------
-------
Angēlinis

Żmogus
Gyvulys
Paukščiai
Żuvys

Medżiai
Krūmai
Żolēs
Samanos

Auksas
Sidabras
Varis
Geleżis

There is a variety in perfection.

     Tas pats yra su gyvuliais: kiekviena veislē galima padaryti tobula, bet vis bus skirtumas; nes prigimties tobulinimas neatmaino prigimties.*)

*) Žodis prigimtis šitoj prasmēj reiškia palinkimą, budą, pav. suo yra žiaurios prigimties, žiauraus budo; arklys yra malonios prigimties, arba malonaus budo.

The highest grade of mineral is a little lower than the lowest grade of vegetable, because in vegetable
there is life.

     [185] Įsidēmēkime gerai, kad klasēs augščiau paduotoje lentelēje yra skirtingos ir atskiros, tačiaus palyginus jas, jos galima nustatyti šitaip: Augščiausis mineralų laipsnis yra niekesnis, arba truputį žemesnis, negu žemiausis augmenijos laipsnis, nes augmenijoje yra gyvastis. 

     Augščiausis augmenijos laipsnis yra truputį žemesnis, negu žemiausis gyvijos laipsnis, nes gyvinē gyvastis, net savo žemiausioje formoje, turi tiek išminties, kad numano apie savo esimą. Taip pat žmogus, nors jis augščiausias tarp gyvulių, arba žemēs esybių, yra "truputį žemesnis, negu angelai", nes angelai yra dvasinēs, arba danginēs esybēs.

     Moralēs ir protinēs kokybēs sunyko; o gyvuliniams instinktams be galo tarpiai išaugus, augštesnieji jų neatsveria. Žmogus nustojo fizinių jiegų tiek, kad nežiurint visokios medikinio mokslo pagelbos, jo vidutinis gyvenimo ilgis dabar siekia apie trisdešimts penkerius metus, kuomet iš pradžių po ta pačia bausme jis galējo išgyventi devynis šimtus ir trisdešimti metų. 

     Tačiaus, nors jis šitaipos yra subiaurotas ir nupuldytas nuodēmēs ir baudos už ją –– mirties ––  veikiančios į jį, žmogus bus atsteigtas į jo pradinį proto ir kuno tobulumą ir į garbę, šlovę ir viešpatautę, Kristaus tukstantmetiniu valdymu. Daiktai, kuriuos Kristus per save atsteigs, yra tai daiktai, kurie buvo prarasti Adomo prasižengimu. (Rom. 5: 18, 19) 

     Žmogus prarado ne dangišką rojų, bet žemišką. Baudžiamas mirtimi, jis prarado ne dvasinį, [186] bet žmoginį esimą; ir visa, kas buvo prarasta, tapo atpirkta jo Atpirkējo, kuris pasakē, kad Jis atējo jieškoti ir išgelbēti tai, kas buvo prarasta. –– Luk. 19 :10.

     Ir Paulius pasakoja mums, kad Jis priēmē ne angelų prigimtį, vienu laiptu žemesnį už savo paties, o nužengē du laiptu ir priēmē žmonių prigimtį –– tapo žmogum;  Jis buvo "padarytas kunu". 
–– Žyd. 2 :16; Fil. 2 :7, 8; Jono 1: 14.

     Jis dabar yra augščiausios rušies dvasinē esybē, dieviškosios (Jehovos) prigimties dalyvis.

    Bet mes čia tik matome, kad dieviškoji, angelinē ir žmoginē prigimtys yra atskiros ir skirtingos, o dar ir tą, kad buti tobulu žmogum nēra reikalo buti angelu, lygiai taip, kaip angelinēs prigimties tobulumas nereiškia to, kad angelai yra dieviški ir lygųs Jehovai; nes Jezus priēmē ne angelų prigimtį, bet skirtingą žmonių prigimtį; ne tą netobulą žmogaus prigimtį, kurią mes dabar turime, bet tobulo žmogaus prigimtį.  

     Jis tapo žmogum; ne  [187] nupuolusia ir beveik numirusia esybe, kokiomis dabar yra žmonēs, bet žmogum pilnu tobulumo jiegos.

     Ir Jis turējo buti tobulas žmogus, nes kitaip Jis nebutų galējęs duoti atparką (atatinkamą kainą –– 1 Tim. 2:6) už prarastą tobulo žmogaus Adomo gyvenimą; 

"Nes, kadangi per žmogų atējo mirtis, tai per žmogų atējo prisikēlimas iš numirusių." (1 Kor. 15:21) 

     Jei Jis butų buvęs bent mažiausiame laipsny netobulas, tai butų buvę įrodyta, kad Jis yra pasmerktas ir todel Jis nēra priimtinas kaipo auka; neigi Jis butų galējęs tobulai Dievo įstatymo laikytis. Tobulas žmogus buvo mēgintas, ir jis neišlaikē, ir buvo pasmerktas; ir tik tobulas žmogus galējo duoti atatinkamą kainą kaipo Atpirkējas.

     Iki to laiko, kuomet Jis pasišventē numirti, kuris yra vaizdinama Jo krikštu –– trisdešimts metų sulaukus (subrendimo laikas einant Įstatymu ir [188] todel tinkamas laikas pasišvęsti kaipo vyrui) Jis neapturējo savo dieviškosios prigimties pavildo užstato. (Mat. 3:16, 17) 

     Žmoginē prigimtis turējo buti pašvęsta mirčiai pirma, negu Jis galējo apturēti dieviškosios prigimties pažadą. Ir kol pasišventimas nebuvo išpildytas ir musų Viešpats Jezus aktualiai nepašventē žmoginēs prigimties mirčiai, tol Jis nebuvo pilnu dieviškosios prigimties dalyviu. 

     Tapęs Žmogumi, Jis buvo klausiu iki mirties; už ką Dievas Jį išaugštino iki dieviškosios prigimties. (Fil. 2:8, 9) Jei šitas tekstas yra teisingas, tai išeina, kad Jis buvo išaugštintas iki dieviškosios prigimties tik Jam paaukojus žmoginę prigimtį –– numirus.

Twice, Jesus experienced a change of nature.

"For such an high priest became us, who is holy, harmless, undefiled, separate from sinners, and made higher than the heavens." Hebrews 7:26

     Šitame didžiąjame tobulos žmonijos pavyzdy, kuris stovējo prieš pasaulį be dēmēs iki pasiaukojimo pasaulio atpirkimui, mes matome tobulumą, nuo kurio musų padermē nupuolē Adome ir į kurį jį turi buti atsteigta. 

     Tapdamas žmogaus atperkamąja kaina, musų Viešpats Jezus davē tolygų tam, ką žmogus prarado; ir todel visa žmonija per tikējimą į Kristų ir klausydama Jo reikalavimų gali vēl gauti ne dvasinę, bet garbingą, tobulą žmogaus prigimtį –– "tą, kuri buvo prarasta."

     Tobuli tobulo žmogaus sugebumai ir jiegos gali buti vartojami begaliniai ir naujiems, įvairiems tikslams ir žinotē bei sugebumas gali labai padidēti; bet šitas žinotēs ar galybēs padidējimas nepermainys prigimties ir nepadarys jos jokia kita, kaip tik tobula. Tai bus tik tobulų žmogaus jiegų plētimas ir išvystymas. 

     Žinotēs ir sugebumo [189] padidējimas, be abejo, bus palaiminta žmogaus privilegija per visą amžinybę; tačiaus jis vis bus tik žmogus ir tik mokinsis pilniau naudotis jau turimomis žmoginēs prigimties jiegomis. Anapus jos plačių ribų, jis negali tikētis, ar norēti eiti, jo norai bus riboti jo jiegų platumu.

     Nors Jezus, kaipo žmogus, buvo tobulos žmogaus prigimties payeikslu, tos prigimties, kuri žmonijos minioms bus sugrąžinta, tačiaus po Jo prisikēlimo iš numirusių, Jis yra paveikslu garbingos dieviškos prigimties, kuria pergalējusi   Bažnyčia po prisikēlimo dalinsis su Juo.

     Antra vertus, mes neprivalome išeiti į kitą kraštą, ir manyti, kad specialiai prižadējimai dieviškosios prigimties, dvasinių kunų, ir t. t., duoti jiems, yra Dievo teikiami visai žmonijai. Jiems yra “nepaprastai dideli ir brangųs prižadējimai" be kitų ir augščiau kitų pažadējimų suteiktų visai žmonijai. 

     Norēdami kaip tinkama padalinti dieviškąjį tiesos žodį, mes turime pastebēti, kad Šventraštis pripažįsta dieviškos prigimties tobulumą pas "maząjį burelį," ir žmoginēs prigimties tobulumą pas atsteigtąjį pasauį kaipo du atskiru dalyku.

     Bet Paulius, matomai, taip nemano. Nors jis sako kad žmoginē esybē negali suprasti augštesnēs, dvasinēs prigimties (1 Kor. 2 :14), tačiaus jis aiškiai [190] pasako, lyg kad prasergēdamas nuo visokių įsivaizdinimų apie mytus ar prietarus, kad yra dvasinis kunas taip lygiai kaip gamtinis (žmoginis) kunas, danginis taip kaip ir žeminis ir žemiškoji garbē taip kaip ir dangiškoji. 

     Žemiškoji garbē, kaip mes matēme, tapo prarasta per pirmąją Adomo nuodēmę ir turi buti atsteigta žmonijai Viešpaties Jezaus ir Jo Nuotakos (Kristaus, Galvos ir kuno) per Tukstantmetinį viešpatavimą. 

     Dangiškoji garbē, kol kas, nēra matoma, išskiriant tiek, kiek ji yra Dvasios apreikšta per Žodį tikējimo akims. Šitos garbēs yra skirtingos ir atskiros. (1 Kor. 15:38-49)

     Mes žinome šiek tiek, kas yra gamtinis, žemiškas, žeminis kunas, nes mes dabar tokį turime, nors mes galime tik apgraibomis apskaitliuoti jo tobulumo garbę. Tai yra kunas, kraujas ir kaulai; nes “tas, kas iš kuno gimē yra kunas." 

     O kadangi tai yra dvi skirtingos kunų rušys, tai mes žinome, kad dvasinis, iš ko jis bebutų, nesusidaro iš kuno, kraujo ir kaulų: tai yra dangiškas, danginis, dvasinis ––  “Tas, kuris ira gimęs iš Dvasios, yra dvasia." 

     Bet kas dvasinis kunas yra, mes nežinome, nes "Tas dar neapsireiškē kuo mes busim; bet...mes busim tokie kaip Jis" –– kaip musų Viešpats Jezus. –– Jono 3:6; 1 Jono 3:2.

     Bent Šventas Raštas nepaduoda jokios žinios apie kokį kitą tikslą. Kaip negyvuose daiktuose yra malonus ir beveik begalinis įvairumas, taip gyvuose ir protinguose daiktuose yra galimas tas pats tobulumo įvairumas. Kiekvienas sutvērimas sava tobulume yra [191] garbingas; bet, anot Pauliaus, danginē garbē yra vienos rušies garbē, o žeminē (žemiškoji) garbē yra kita, skirtinga garbē.

Spirit beings can be present, yet invisible.

Elisha's Servant
saw Angels in Chariots

Spirit beings can assume human forms.

An Angel Appeared to Gideon

     Taigi, viena, angelai gali buti ir dažnai buna su mumis, bet jie nematomi. “Viešpaties angelas saugoja tuos, kurie Jo bijo;" ir "Ar jie ne visi yra tarnaujančiomis dvasiomis, pasiųstomis tarnauti tiems, kurie bus išganymo paveldētojais?" (Psal. 34:7; Žyd. 1:14) 

     Ar jie tarnavo matomi, ar nematomi? Be abejo, nematomi. Eliša buvo apsiaustas asyrų tytveikų; jo tarnas išsigando; Eliša meldēs prie Viešpaties ir tam jaunam žmogui akys atsivērē ir jis pamatē kalnus aplink save pilnus ugninių ratų ir ugninių (arba kaip ugnies) raitelių. Arba vēl, Balaamui angelas buvo nematomas, o asilas, kuriam akys buvo atidarytos, pamatē jį.

     Antra, angelai gali priimti žmoginius kunus ir pasirodyti kaipo žmonēs. Viešpats ir du angelu šitaip apsireiškē Abraomui, kuris pataisē jiems vakarienę ir jie valgē ją. Iš pirmo Abraomas manē juos esant trimis žmonēmis ir tik kuomet jie rengēsi išeiti, jis patyrē, kad vienas tarp jų yra Viešpats, o kiti du angelai, kurie po to nuējo į Sodomą ir išgelbējo Lotą. (1 Moz. 18 :1,2) 

     Angelas apsireiškē Gideonui kaipo žmogus, bet paskui pasisakē, kas jis yra. Angelas apsireiškē Samsono tēvui ir motinai, o jie manē jį esant žmogumi iki jis neįžengē į dangų su aukuro liepsna. –– Vald. 6 :11-22; 13:20.

Saul of Tarsus

"At midday, O King, I saw in the way a light from heaven, above the brightness of the sun, shining round about me and them which journeyed with me.    And when we were all fallen to the earth, I heard a voice speaking unto me, and saying in the Hebrew tongue, Saul, Saul, why persecutest thou me?    It is hard for thee to kick against the pricks." Acts 26:13,14

     Danieliui teko pamatyti dvasinį kuną, apie kurį jis sako, kad jo akys buvo kaip ugnies žiburiai, jo veidas kaip žaibas, jo rankos ir kojos savo spalva kaip poliruotas misingis, o jo balsas kaip balsas visos minios. Prieš, jį Danielius parpuolē kaip negyvas. (Dan. 10:6, 10, 15, 17) 

     Saulas iš Tarso išvydo tolygų garbingą Kristaus kuną saulēs šviesumu šviečiančiu vidurdieny. Saulo akys apjako ir jis parpuolē žemejē.

     Tokiu budu mes matome, kad dvasinēs esybēs yra tikrai garbingos; tačiaus jos yra nematomos žmonēms, jei žmonių akys nēra atidarytos jiems pamatyti, arba jei jos nepasirodo jiems kune. Šita išvada yra toliaus patvirtinama, mums arčiau prisižiurējus šitų reiškinių smulkmenoms. 

     Viešpats buvo matomas tik Saului, –– žmonēs keliavusieji su juo drauge girdējo balsą, bet nieko nematē. (Apašt. Darb. 9: 7) Žmonēs buvusieji su Danieliu­mi, nematē tos garbingos esybēs, kurią jis aprašo, bet didelē baimē ištiko juos ir jie pabēgo ir pasislēpē. Arba, šita garbingoji esybē pasakē, “Persų karalijos kunigaikštis išlaikē su manim dvidešimts vieną dieną." (Dan. 10:13)  

     Ar Danielius, Viešpaties dideliai numylētas žmogus, parpuolē kaip negyvas prieš tą, su kuriuo Persų kunigaikštis išlaikē dvidešimts vieną dieną? Kaip tas yra? Be abejo, Jis nepasirodē kunigaikščiui garbēje! Ne; arba Jis buvo su juo nematomas jam, arba pasirodē kaipo žmogus.

     Musų Viešpats po Jo prisikēlimo yra dvasinē esybē; todel Jis turi tas pačias ypatybes, kokias mes matēme turint angelus (dvasines esybes). Ir tas taip yra, kaip mes pilniau pamatysime sekamame skyriuje. [193]

     Ir šitas įdomus ir nepaprastas dalykas Jehovos plane yra įdomiam ir nepaprastam tikslui, prirengti juos kaipo Dievo darbuotojus dideliam ateities darbui visiems daiktams atsteigti.

Ištirkime dabar šituos sakiuius:

MIRTINUMAS IR NEMIRTINUMAS.

     Mes pamatysime, kad jų tikra reikšmē yra pilnoj saudermēj su tuo, ką mes sužinojom iš musų palyginimo Biblijos pareiškimų apie žmogines ir dvasines esybes ir žeminius bei danginius pažadē­jimus. 

     Šitiems žodžiams paprastai duodama labai neaiški prasmē, o klaidingas jų prasmių supratimas suteikia klaidingas pažvalgas į tą dalyką, su kuriuo jos rišasi paprastame ir šventraštiniame vartjime.

     “Mirtinumas" reiškia numirti galējimo stovį, ar sąlygą; ne mirties sąlygą, o tą sąlygą kur mirtis yra galimybe.

     "Nemirtinumas" reiškia negalējimo numirti stovį; ne tik sąlygą buti liuosu nuo mirties, o ir sąlygą, kur mirtis yra negalima.

     Paprastai, bet klaidingai mirtinumas yra skaitoma stovis ar sąlyga, kur mirtis yra ne išvengiama, o nemirtinumo reikšmē paprastai yra suprantama beveik teisingai.

There is confusion on mortality and immortality.

     Jie samprotauja, kad jei jis buvo nemirtinas, tai Dievas negalējo pasakyti, “Tą dieną, kuomet tu valgysi nuo jo, mirte numirsi;" nes nemirtinai esybei negalima numirti. Tai yra logine išvada. 

     Antra vertus, anot jų, jei jis butų buvęs mirtinu, tai kame čia yra pagrumojimas, ar bausmē žodžiuose, "Tu mirte numirsi," Nes jei jis mirtinas (sulyg jų klaidingų supratimų), tai jis vis tiek negalējo išvengti mirties.

     Jo gyvybę palaikē “kiekvienas daržo medis," išskiriant uždraustąjį medį; ir kol jis klausē savo Kurējo ir buvo su Juo sandarmēje, tol jo gyvybē buvo apdrausta –– palaikantieji elementai nebutų buvę jam ginami. Tokiu budu yra aišku, kad Adomas turējo gyvenimą ir mirtis buvo visai išvengiama, tačiaus jis buvotokioj sąlygoj, kur mirtis buvo galima –– jis buvo mirtinas.

     Kadangi niekur nebuvo žadēta, kad jis taps nemirtinu, jei bus klausus, tai mes visas tokias spēliones priversti esame pasakyti tuščiomis. Jam buvo žadēta tolesnis palaikymas turimųjų palaiminimų, kol jis bus klausus ir pagrumota praradimu visa to –– mirtimi, jei bus neklausus. 

     Tik klaidingas supratimas žodžio mirtinas apskritai veda žmones prie išvados, kad visos esybēs,  [195] kurios nemiršta, yra nemirtinos. Todel jie, prie šitos rušies priskaito musų dangiskąjį Tēvą, musų Viešpatį Jezų, angelus ir visą žmoniją. 

     Bet tai yra klaida: didžiosios žmonijos minios, išgelbētos nuo puolimo ir dangiškieji angelai visuomet bus mirtinais; kad ir tobulumo bei palaiminimo stovy budami, jie visuomet bus tos mirtinosios prigimties, kur jiems nusidējus, juos ištiks mirtis, bausmē už nuodēmę. 

     Jų esimo apdraustis, taip kaip ir Adomo, pareis nuo jų klausymo visųišmintingiausiojo Dievo, kurio teisingumas, meilē ir išmintis ir kurio išgalē priversti visus daiktus veikti išvien labui tų, kurie myli Jį ir tarnauja Jam, bus pilnai įrodoma Jo pažvalga į nuodēmę dabartiniu laiku.

Satan is to be destroyed, which proves that angels are mortal.

     Ne tik mes turime įrodymų, kad nemirtinumas priklauso tik dievinąjai prigimčiai, bet dar mes turime įrodymų, kad angelai yra mirtini, tame, kad Šētonas, kuris kadaise buvo vyriausias tarp jų, bus sunaikintas. (Žyd. 2:14)  Tas, kad jis gali buti sunaikintas, parodo, kad angelai kaipo klasē, yra mirtini.

     Jos, budamos Dievo įstatymo pripažintomis, bus amžinai aprupinamos tais elementais, kurie yra