|
Studijavimas 10 Dvasinē
Ir
Žmoginē Prigimtis
Atskira
Ir
Skirtinga
|
| Abelnas Nesupratimas. – Žemiška Arba Žmogiška ir Dangiška Arba Dvasinē Prigimtys. – Žemiškoji Garbē ir Dangiškoji Garbē. – Biblijos Nupasakojimai Apie Dvasines Esybes. – Mirtinumas ir Nemirtinumas. – Ar Gali Mirtina Esybē Turēti Amžiną Gyvenimą? –Teisingumas Malonių Teikime. – Menamojo Principo Ištyrimas. – Tobulumo Įvairybē. – Dievo Augščiausios Teisēs. – Dievo Nuskirtoji Dalis yra Patenkinanti. – Kristaus Kuno Rinkimas. – Kaip Prigimties Permaina Įvyksta? |
 |
[181]
Nenumanydami to,
kad Dievo planas žmonijai, apskritai veda prie atsteigimo jų pirmojo stovio –– žmogaus
tobulumo pražudyto Rojuje ––
ir kad Krikščioniška Bažnyčia, kaipo išimtis iš šito
abelno plano, turēs permainyti savo prigimtį, iš žmoginio
į dvasinį, krikščionys apskritai manē, kad nei vienas
nebus išgelbētas, kas nepasieks dvasinēs prigimties.
Tačiaus Šventraštis, žadēdamas gyvenimą, paliminimą ir atsteigimą visoms žemēs šeimynoms, siulo ir prižada permainą į dvasinę prigimtį tik parinktinai Bažnyčiai Evangelijos gadynēje; ir nei vienos vietos negalima rasti, kuri suteiktų tokių vilčių kam nors kitiems. |
||||||
 |
Jei žmonijos minios bus išgelbētos nuo visokio nupuolimo, silpnybēs, skausmo, kančios ir mirties, kurie parējo iš nuodēmēs, ir bus atsteigtos į žmogaus tobulumo stovį, turētą prieš nupuolimą, tai [182] jos bus taip tikrai ir pilnai išgelbētos nuo to nupuolimo, kaip ir tie, kurie prie specialio "augšto pašaukimo" Evangelijos gadynēje tapo "dieviškos prigimties dalyviais." | ||||||
| What is
a perfect man?
|
Negalējimas
suprasti kaip reikiant, kas yra tobulas žmogus, nesupratimas žodžių
mirtinas ir nemirtinas ir klaidingos nuomonēs apie teisingumą,
sykiu veda prie šitos paklaidos ir sumaišo daugelį raštų,
kurie šiaip yra lengvai suprantami.
Paprastai yra manoma, nors to nepatvirtina jokis Šventraščio tekstas, kad tobulas žmogus niekuomet nēra buvęs ant žemēs; kad žmogus ant žemēs, kiek jis yra matomas, yra tik dalinai išplētotas žmogus ir kad tobulumo pasiekimui jis turi tapti dvasiniu. Šita pažiura vietoje išplētojus tą sandermę ir grožį, kurie išeina iš "teisingo teisybēs žodžio padalinimo," tik Šventą Raštą sumaišo. |
||||||
There
were only two perfect men – Adam and Jesus. |
Šventraštis
mokina, kad buvo du, ir tiktai du, tubuli žmonēs ––
Adomas ir
Jezus. Adomas buvo sutvertas Dievo paveikslan: vadinas, su tolygiomis
mintinēmis išgalēmis proto, atminties, sprendimo ir valios ir
moralēmis kokybēmis teisingumo, gerumo, meilēs ir t. t.
"Iš žemēs, žemiškas," jis buvo žemiškas dvasinēs esybēs paveikslas, turįs tas pačias kokybes, nors jos plačiai skiriasi laipsniu, platumu ir matysena. Žmogus yra Dievo paveikslu iki tokio laipsnio, kad Dievas gali pasakyti net nupuolusiam žmogui, "Eik šian, pasikalbēkime." |
||||||
| Adam was
made ruler over
all earthly things...
...a little lower than the angels. |
Kaip
Jehova yra visų daiktų valdytojas, taip žmogus buvo sutvertas
valdyti visus žemēs daiktus –– Musų panašybe tegul jis viešpatauja
ant žvērių, paukščių, žuvų ir t. t. (1 Moz.
1:26)
Mozē pasakoja mums (1 Moz. 1:31), kad Dievas žmogų, kurį Jis sutvērē –– ne tik pradējo tverti, o ir užbaigē –– ir Dievas pripažino, kad Jo sutvērimas "labai geras," vadinas, tobulas; nes Dievo akyse [183] tik tobulas yra labai geras, Jo išmintingų sutvērimų tarpe. Žmogaus tobulumas, po jo sutvērimui, yra išreikšta Psal. 8:5-9:
|
||||||
| "All
flesh
is not the same;
but there is
one kind of flesh
of men, another
flesh of beasts, another of fishes, and
another of birds." I Cor. 15:39 |
|
||||||
|
Kažkas,
norēdamas sutaikyti Bibliją su evoliucijos teorija, patarē,
kad žodis “truputį" Zyd. 2:7, galima suprasti reiškiančiu
mažu laiku mažesnis, o ne mažu laipsniu mažesnis, negu angelai. Tačiaus
tokiam aiškinimui nēra nei autoriteto, nei priežasties.
Šita ištrauka yra iš Psal. 8:6 ir kritingas palyginimas, žydų ir graikų tekstų nepalieka abejones apie reikšmę. Mintis aiškiai išreikšta, truputį žemesnis laipsniu, negu angelai. |
|||||||
|
|
Dovydas
psalmēje kalba apie žmogų jo originaliame stovy ir pranašingai
nupasakoja, kad Dievas neišsižadējo savo originalio plano turēti
žmogų savo paties paveiksle žemēs karaliumi ir kad Jis atmins
jį, atpirks jį ir atsteigs jį į tąjį
stovį vēl.
Apaštalas (Žyd. 2:7) kreipia domēs į tą patį dalyką –– kad Dievo pirmapradinis tikslas nebuvo išsižadētas; kad žmogus buvusis iš pradžių didis ir tob––ulas žemēs karalius, bus atmintas, aplankytas ir atsteigtas. Toliau jis priduria –– mes dar nematome šito pažadētojo atsteigimo, tačiaus mes matome pirmą žingsnį, kurį Dievas daro jo nuveikimo linkui. Mes matom Jezų apvainikuotą šita tobulos žmogybēs garbe ir šlove, kad Jis, kaipo tinkamas atparkas ar įkaitas per Dievo malonę galētų paragauti mirties už kiekvieną žmogų ir tokiu budu patiekti kelią žmogaus atsteigimui į visa tai ką jis yra praradęs. Rotherham, vienas sąžiningiausių vertējų, šitą vietą išverčia šitaip: [184]
"Kas yra žmogus, kad tu jį atmeni; |
||||||
| "A little lower" does not mean a little less perfect. |
Ir
netenka manyti, kad truputį žemesnis laipsniu reiškia mažiau
tobulas. Sutvērimas gali buti tobulas, tačiaus ant žemesnio
esimo lygio už kitą; šitaipos, tobulas arklys bus žemesnis už
tobulą žmogų, ir t. t. Šitam nušviesti mes paduodame sekamą lentelę: |
Dangiško
ar |
Żemisko
ar |
Augmenijos |
Mineralų |
|
|
|
|
| Perfecting a
nature does not change a nature. There is a variety in perfection.
|
Kiekvienas
paminētųjų mineralų gali buti grynas, bet auksas
stovi aukščiausiai. Nors kiekviena augmenų eilē galima
padaryti tobula, tačiaus jos skirias prigimtimi ir laipsniu.
Tas pats yra su gyvuliais: kiekviena veislē galima padaryti tobula, bet vis bus skirtumas; nes prigimties tobulinimas neatmaino prigimties.*)
|
||
| There are
distinct differences of each nature. The highest grade
of mineral
is a little lower than the lowest grade of vegetable, because
in vegetable |
Dvasinio
esimo laipsniai, taipgi, nors tobuli, santykiuoja su vienas kitu kaipo
augštesni ir žemesni prigimtimi ar budu. Dieviškoji prigimtis yra augščiausia
ir pralenkianti visas dvasines prigimtis. Kristus, Jam prisikeliant, buvo
padarytas "tiek geresniu" už tobuluosius angelus, kiek dieviškoji
prigimtis viršyja angelinę prigimtį. –– Žyd. 1:3-5. [185] Įsidēmēkime gerai, kad klasēs augščiau paduotoje lentelēje yra skirtingos ir atskiros, tačiaus palyginus jas, jos galima nustatyti šitaip: Augščiausis mineralų laipsnis yra niekesnis, arba truputį žemesnis, negu žemiausis augmenijos laipsnis, nes augmenijoje yra gyvastis. Augščiausis augmenijos laipsnis yra truputį žemesnis, negu žemiausis gyvijos laipsnis, nes gyvinē gyvastis, net savo žemiausioje formoje, turi tiek išminties, kad numano apie savo esimą. Taip pat žmogus, nors jis augščiausias tarp gyvulių, arba žemēs esybių, yra "truputį žemesnis, negu angelai", nes angelai yra dvasinēs, arba danginēs esybēs. |
||
| There is
a great contrast between sinful
and restored mankind.
|
Tarp
žmogaus nupuldinto nuodēmēs, kokiu jį matome dabar ir
tobulo žmogaus, kurį Dievas sutvērē savo paveikslan, yra
didelis skirtumas. Nuodēmē pamažu permainē jo ypatybes
ir jo budą. Paplitusios gentkartēs nežinybe, ištvirkimu ir aplamu
nupuolimu taip subjaurojo ir sukaneveikē žmoniją, kad pas žmonių
didžiumą, Dievo panašybē beveik visai išnaikinta.
Moralēs ir protinēs kokybēs sunyko; o gyvuliniams instinktams be galo tarpiai išaugus, augštesnieji jų neatsveria. Žmogus nustojo fizinių jiegų tiek, kad nežiurint visokios medikinio mokslo pagelbos, jo vidutinis gyvenimo ilgis dabar siekia apie trisdešimts penkerius metus, kuomet iš pradžių po ta pačia bausme jis galējo išgyventi devynis šimtus ir trisdešimti metų. Tačiaus, nors jis šitaipos yra subiaurotas ir nupuldytas nuodēmēs ir baudos už ją –– mirties –– veikiančios į jį, žmogus bus atsteigtas į jo pradinį proto ir kuno tobulumą ir į garbę, šlovę ir viešpatautę, Kristaus tukstantmetiniu valdymu. Daiktai, kuriuos Kristus per save atsteigs, yra tai daiktai, kurie buvo prarasti Adomo prasižengimu. (Rom. 5: 18, 19) Žmogus prarado ne dangišką rojų, bet žemišką. Baudžiamas mirtimi, jis prarado ne dvasinį, [186] bet žmoginį esimą; ir visa, kas buvo prarasta, tapo atpirkta jo Atpirkējo, kuris pasakē, kad Jis atējo jieškoti ir išgelbēti tai, kas buvo prarasta. –– Luk. 19 :10. |
||
| Perfect man is not a spiritual being. |
Be
to, kas pasakyta augščiau, mes turime įrodymą, kad
tobulas žmogus nēra dvasinē esybē. Mums yra sakoma, kad
musų Viešpats pirma apleidimo savo garbēs, kad tapus žmogum,
buvo “Dievo pavidale" –– dvasiniame pavidale dvasine esybe, bet kadangi
atpirkimui žmonijos Jis turējo buti žmogum, tos pačios
prigimties, ką nusidējēlis, kurio įkaitu per mirtį
Jis turējo patapti, tai buvo reikalo, kad Jo prigimtis apkistų.
Ir Paulius pasakoja mums, kad Jis priēmē ne angelų prigimtį,
vienu laiptu žemesnį už savo paties, o nužengē du laiptu ir
priēmē žmonių prigimtį –– tapo žmogum;
Jis buvo "padarytas kunu". |
||
 |
Tenka
pastebēti, kad šitas mokina ne tik to, kad angelinē prigimtis nēra
vienintēlē dvasinių esybių rušis, o ir to, kad ji
yra žemesnē, negu musų Viešpaties prigimtis pirma Jo tapimo
žmogumi; o Jis pirma nebuvo tokis augštas, kokiu Jis dabar yra, nes
"Dievas Jį augštai iškēlē," delto, kad Jis
liuosu noru apsiēmē buti atpirkēju. (Fil. 2:8, 9)
Jis dabar yra augščiausios rušies dvasinē esybē, dieviškosios (Jehovos) prigimties dalyvis. Bet mes čia tik matome, kad dieviškoji, angelinē ir žmoginē prigimtys yra atskiros ir skirtingos, o dar ir tą, kad buti tobulu žmogum nēra reikalo buti angelu, lygiai taip, kaip angelinēs prigimties tobulumas nereiškia to, kad angelai yra dieviški ir lygųs Jehovai; nes Jezus priēmē ne angelų prigimtį, bet skirtingą žmonių prigimtį; ne tą netobulą žmogaus prigimtį, kurią mes dabar turime, bet tobulo žmogaus prigimtį. Jis tapo žmogum; ne [187] nupuolusia ir beveik numirusia esybe, kokiomis dabar yra žmonēs, bet žmogum pilnu tobulumo jiegos. |
||
| Jesus, being
a perfect man,
could keep
a perfect law.
|
Arba
vēl, Jezus turējo buti tobulas žmogus, nes kitaip Jis nebutų
galējęs išlaikyti tobulo įstatymo, kuris yra pilnu tobulo
žmogaus sugebumo saiku.
Ir Jis turējo buti tobulas žmogus, nes kitaip Jis nebutų galējęs duoti atparką (atatinkamą kainą –– 1 Tim. 2:6) už prarastą tobulo žmogaus Adomo gyvenimą;
Jei Jis butų buvęs bent mažiausiame laipsny netobulas, tai butų buvę įrodyta, kad Jis yra pasmerktas ir todel Jis nēra priimtinas kaipo auka; neigi Jis butų galējęs tobulai Dievo įstatymo laikytis. Tobulas žmogus buvo mēgintas, ir jis neišlaikē, ir buvo pasmerktas; ir tik tobulas žmogus galējo duoti atatinkamą kainą kaipo Atpirkējas. |
||
| Only a perfect man could give a corresponding price for a perfect man. | Dabar mes turime po savo akių klausimą visai kitoje formoje, butent, –– Jei Jezus kune buvo tobulas žmogus, kaip kad Šventraštis parodo, tai ar tas neparodo, kad tobulas žmogus yra žmoginē, kuninē esybē – ne angelinē, bet truputį žemesnē už angelus? Loginē išvada yra neapsirinkama; be to dar mes turime įkvēpingą psalmininko pareiškimą (Psal. 8:5-8) ir Pauliaus priminimą apie tai rašte –– Žyd. 2:7-9. | ||
|
|
Neigi
Jezus buvo dviejų prigimčių, žmoginēs ir dvasinēs,
mišiniu. Maišant dvi prigimti nepasidaro nei viena, nei kita, o tik
netobulas maišytas daiktas, kuris yra nepakenčiamas dieviškam patvarkymui.
Kuomet Jezus buvo kune, tai Jis buvo tobula žmogine esybe; pirm to Jis
buvo tobula dvasinē esybē; o po Jo prisikēlimui Jis yra
tobula dvasinē augščiausio arba dieviškojo laipsnio esybē.
Iki to laiko, kuomet Jis pasišventē numirti, kuris yra vaizdinama Jo krikštu –– trisdešimts metų sulaukus (subrendimo laikas einant Įstatymu ir [188] todel tinkamas laikas pasišvęsti kaipo vyrui) Jis neapturējo savo dieviškosios prigimties pavildo užstato. (Mat. 3:16, 17) Žmoginē prigimtis turējo buti pašvęsta mirčiai pirma, negu Jis galējo apturēti dieviškosios prigimties pažadą. Ir kol pasišventimas nebuvo išpildytas ir musų Viešpats Jezus aktualiai nepašventē žmoginēs prigimties mirčiai, tol Jis nebuvo pilnu dieviškosios prigimties dalyviu. Tapęs Žmogumi, Jis buvo klausiu iki mirties; už ką Dievas Jį išaugštino iki dieviškosios prigimties. (Fil. 2:8, 9) Jei šitas tekstas yra teisingas, tai išeina, kad Jis buvo išaugštintas iki dieviškosios prigimties tik Jam paaukojus žmoginę prigimtį –– numirus. |
||
| Jesus was not
a combination
of two natures. Twice, Jesus experienced a change of nature. |
|
||
| Jesus gave
an equivalent
for what Adam lost.
"For such an high priest became us, who is holy, harmless, undefiled, separate from sinners, and made higher than the heavens." Hebrews 7:26 |
Tokiu
budu mes matome, kad pas Jezų nebuvo prigimčių mišinio, o
buvo tik du kartu prigimties mainymas; vieną sykį iš dvasinēs
į žmoginę; paskui iš žmoginēs į augščiausią
dvasinę prigimtį, dievišką; ir kiekvieną kartą
viena buvo atiduodama už kitą. Šitame didžiąjame tobulos žmonijos pavyzdy, kuris stovējo prieš pasaulį be dēmēs iki pasiaukojimo pasaulio atpirkimui, mes matome tobulumą, nuo kurio musų padermē nupuolē Adome ir į kurį jį turi buti atsteigta. Tapdamas žmogaus atperkamąja kaina, musų Viešpats Jezus davē tolygų tam, ką žmogus prarado; ir todel visa žmonija per tikējimą į Kristų ir klausydama Jo reikalavimų gali vēl gauti ne dvasinę, bet garbingą, tobulą žmogaus prigimtį –– "tą, kuri buvo prarasta." Tobuli tobulo žmogaus sugebumai ir jiegos gali buti vartojami begaliniai ir naujiems, įvairiems tikslams ir žinotē bei sugebumas gali labai padidēti; bet šitas žinotēs ar galybēs padidējimas nepermainys prigimties ir nepadarys jos jokia kita, kaip tik tobula. Tai bus tik tobulų žmogaus jiegų plētimas ir išvystymas. Žinotēs ir sugebumo [189] padidējimas, be abejo, bus palaiminta žmogaus privilegija per visą amžinybę; tačiaus jis vis bus tik žmogus ir tik mokinsis pilniau naudotis jau turimomis žmoginēs prigimties jiegomis. Anapus jos plačių ribų, jis negali tikētis, ar norēti eiti, jo norai bus riboti jo jiegų platumu. Nors Jezus, kaipo žmogus, buvo tobulos žmogaus prigimties payeikslu, tos prigimties, kuri žmonijos minioms bus sugrąžinta, tačiaus po Jo prisikēlimo iš numirusių, Jis yra paveikslu garbingos dieviškos prigimties, kuria pergalējusi Bažnyčia po prisikēlimo dalinsis su Juo. |
||
| "There
are also celestial bodies, and bodies terrestrial;
but the glory
of the celestial
is one,
and the glory
of the terrestrial
is another." I Corinthians 15:40 |
Kadangi
dabartinē gadynē daugiausiai yra pašvęsta auklējimui
tos klasēs, kuriai yra siuloma prigimties permaina ir kadangi apaštaliniai
laiškai yra pašvęsti mokinimui šito "mažojo burelio",
tai nereikia delto manyti, kad Dievo planai šito parinktųjų
burelio užbaigimu pasibaigia.
Antra vertus, mes neprivalome išeiti į kitą kraštą, ir manyti, kad specialiai prižadējimai dieviškosios prigimties, dvasinių kunų, ir t. t., duoti jiems, yra Dievo teikiami visai žmonijai. Jiems yra “nepaprastai dideli ir brangųs prižadējimai" be kitų ir augščiau kitų pažadējimų suteiktų visai žmonijai. Norēdami kaip tinkama padalinti dieviškąjį tiesos žodį, mes turime pastebēti, kad Šventraštis pripažįsta dieviškos prigimties tobulumą pas "maząjį burelį," ir žmoginēs prigimties tobulumą pas atsteigtąjį pasauį kaipo du atskiru dalyku. |
||
| What is
a spirit being?
|
Dabar
prisižiurēkime arčiau. Kas yra dvasinēs esybēs?
kokios yra jų jiegos? ir kokie dēsniai jas valdo? Daugumas,
nesuprasdami dvasinēs esybēs prigimties, matomai, mano, kad
tai yra tik paprastas mytas ir tame dalyke yra daug prietarų.
Bet Paulius, matomai, taip nemano. Nors jis sako kad žmoginē esybē negali suprasti augštesnēs, dvasinēs prigimties (1 Kor. 2 :14), tačiaus jis aiškiai [190] pasako, lyg kad prasergēdamas nuo visokių įsivaizdinimų apie mytus ar prietarus, kad yra dvasinis kunas taip lygiai kaip gamtinis (žmoginis) kunas, danginis taip kaip ir žeminis ir žemiškoji garbē taip kaip ir dangiškoji. Žemiškoji garbē, kaip mes matēme, tapo prarasta per pirmąją Adomo nuodēmę ir turi buti atsteigta žmonijai Viešpaties Jezaus ir Jo Nuotakos (Kristaus, Galvos ir kuno) per Tukstantmetinį viešpatavimą. Dangiškoji garbē, kol kas, nēra matoma, išskiriant tiek, kiek ji yra Dvasios apreikšta per Žodį tikējimo akims. Šitos garbēs yra skirtingos ir atskiros. (1 Kor. 15:38-49) Mes žinome šiek tiek, kas yra gamtinis, žemiškas, žeminis kunas, nes mes dabar tokį turime, nors mes galime tik apgraibomis apskaitliuoti jo tobulumo garbę. Tai yra kunas, kraujas ir kaulai; nes “tas, kas iš kuno gimē yra kunas." O kadangi tai yra dvi skirtingos kunų rušys, tai mes žinome, kad dvasinis, iš ko jis bebutų, nesusidaro iš kuno, kraujo ir kaulų: tai yra dangiškas, danginis, dvasinis –– “Tas, kuris ira gimęs iš Dvasios, yra dvasia." Bet kas dvasinis kunas yra, mes nežinome, nes "Tas dar neapsireiškē kuo mes busim; bet...mes busim tokie kaip Jis" –– kaip musų Viešpats Jezus. –– Jono 3:6; 1 Jono 3:2. |
||
|
Mes
neturime užrašo nei apie vieną esybę, dvasinę ar žmoginę,
kuri butų mainiusi vieną prigimtį ant kitos, išskiriant
Dievo Sunų; o tas buvo išimtinas dalykas išimtinam tikslui. Kuomet
Dievas sutvērē angelus, Jis be abejo, skyrē juos buti
angelais ant visados, ir tas pats buvo su žmonēmis, abeji buvo
tobulais savo plotmēse.
Bent Šventas Raštas nepaduoda jokios žinios apie kokį kitą tikslą. Kaip negyvuose daiktuose yra malonus ir beveik begalinis įvairumas, taip gyvuose ir protinguose daiktuose yra galimas tas pats tobulumo įvairumas. Kiekvienas sutvērimas sava tobulume yra [191] garbingas; bet, anot Pauliaus, danginē garbē yra vienos rušies garbē, o žeminē (žemiškoji) garbē yra kita, skirtinga garbē. |
|||
Spirit beings can be present, yet invisible.
Spirit beings can assume human forms.
|
Prisižiurēję
faktams užrašytiems apie musų Viešpatį
Jezų po Jo prisikēlimo, ir angelams, kurie taipgi yra
dvasinēmis esybēmis, šitaipos “palyginę dvasinius
daiktus su dvasiniais" (1 Kor. 2 :13), mes galime įgyti apskritų
žinių apie dvasines esybes.
Taigi, viena, angelai gali buti ir dažnai buna su mumis, bet jie nematomi. “Viešpaties angelas saugoja tuos, kurie Jo bijo;" ir "Ar jie ne visi yra tarnaujančiomis dvasiomis, pasiųstomis tarnauti tiems, kurie bus išganymo paveldētojais?" (Psal. 34:7; Žyd. 1:14) Ar jie tarnavo matomi, ar nematomi? Be abejo, nematomi. Eliša buvo apsiaustas asyrų tytveikų; jo tarnas išsigando; Eliša meldēs prie Viešpaties ir tam jaunam žmogui akys atsivērē ir jis pamatē kalnus aplink save pilnus ugninių ratų ir ugninių (arba kaip ugnies) raitelių. Arba vēl, Balaamui angelas buvo nematomas, o asilas, kuriam akys buvo atidarytos, pamatē jį. Antra, angelai gali priimti žmoginius kunus ir pasirodyti kaipo žmonēs. Viešpats ir du angelu šitaip apsireiškē Abraomui, kuris pataisē jiems vakarienę ir jie valgē ją. Iš pirmo Abraomas manē juos esant trimis žmonēmis ir tik kuomet jie rengēsi išeiti, jis patyrē, kad vienas tarp jų yra Viešpats, o kiti du angelai, kurie po to nuējo į Sodomą ir išgelbējo Lotą. (1 Moz. 18 :1,2) Angelas apsireiškē Gideonui kaipo žmogus, bet paskui pasisakē, kas jis yra. Angelas apsireiškē Samsono tēvui ir motinai, o jie manē jį esant žmogumi iki jis neįžengē į dangų su aukuro liepsna. –– Vald. 6 :11-22; 13:20. |
||
| Spirit beings
are glorious
and bright.
|
Trečia,
dvasinēs esybēs savo normaliame stovy yra garbingos ir dažnai
sakoma jas esant gar [192] bingomis ir vaiskiomis. Veidas to angelo, kuris
nurito akmenį nuo kapo durų, buvo "kaip žaib as."
Danieliui teko pamatyti dvasinį kuną, apie kurį jis sako, kad jo akys buvo kaip ugnies žiburiai, jo veidas kaip žaibas, jo rankos ir kojos savo spalva kaip poliruotas misingis, o jo balsas kaip balsas visos minios. Prieš, jį Danielius parpuolē kaip negyvas. (Dan. 10:6, 10, 15, 17) Saulas iš Tarso išvydo tolygų garbingą Kristaus kuną saulēs šviesumu šviečiančiu vidurdieny. Saulo akys apjako ir jis parpuolē žemejē. Tokiu budu mes matome, kad dvasinēs esybēs yra tikrai garbingos; tačiaus jos yra nematomos žmonēms, jei žmonių akys nēra atidarytos jiems pamatyti, arba jei jos nepasirodo jiems kune. Šita išvada yra toliaus patvirtinama, mums arčiau prisižiurējus šitų reiškinių smulkmenoms. Viešpats buvo matomas tik Saului, –– žmonēs keliavusieji su juo drauge girdējo balsą, bet nieko nematē. (Apašt. Darb. 9: 7) Žmonēs buvusieji su Danieliumi, nematē tos garbingos esybēs, kurią jis aprašo, bet didelē baimē ištiko juos ir jie pabēgo ir pasislēpē. Arba, šita garbingoji esybē pasakē, “Persų karalijos kunigaikštis išlaikē su manim dvidešimts vieną dieną." (Dan. 10:13) Ar Danielius, Viešpaties dideliai numylētas žmogus, parpuolē kaip negyvas prieš tą, su kuriuo Persų kunigaikštis išlaikē dvidešimts vieną dieną? Kaip tas yra? Be abejo, Jis nepasirodē kunigaikščiui garbēje! Ne; arba Jis buvo su juo nematomas jam, arba pasirodē kaipo žmogus. Musų Viešpats po Jo prisikēlimo yra dvasinē esybē; todel Jis turi tas pačias ypatybes, kokias mes matēme turint angelus (dvasines esybes). Ir tas taip yra, kaip mes pilniau pamatysime sekamame skyriuje. [193] |
||
| Spiritual and human natures are distinct. |
Tokiu
budu mes matom, kad Šventas Raštas skaito dvasines ir žmogines
prigimtis atskiromis ir skirtingomis, ir nepaduoda mums įrodymo, kad
viena, kuomet išsivystys, ar išsiplētos į kitą; bet, priešingai, jis parodo, kad tik
keli permainys žmoginę prigimtį į dievinąją,
prie kurių Jezus, jų galva, jau tapo iškeltas.
Ir šitas įdomus ir nepaprastas dalykas Jehovos plane yra įdomiam ir nepaprastam tikslui, prirengti juos kaipo Dievo darbuotojus dideliam ateities darbui visiems daiktams atsteigti. Ištirkime dabar šituos sakiuius: |
||
| Mortality
means
death is possible.
|
MIRTINUMAS IR NEMIRTINUMAS. Mes pamatysime, kad jų tikra reikšmē yra pilnoj saudermēj su tuo, ką mes sužinojom iš musų palyginimo Biblijos pareiškimų apie žmogines ir dvasines esybes ir žeminius bei danginius pažadējimus. Šitiems žodžiams paprastai duodama labai neaiški prasmē, o klaidingas jų prasmių supratimas suteikia klaidingas pažvalgas į tą dalyką, su kuriuo jos rišasi paprastame ir šventraštiniame vartjime. “Mirtinumas" reiškia numirti galējimo stovį, ar sąlygą; ne mirties sąlygą, o tą sąlygą kur mirtis yra galimybe. "Nemirtinumas" reiškia negalējimo numirti stovį; ne tik sąlygą buti liuosu nuo mirties, o ir sąlygą, kur mirtis yra negalima. Paprastai, bet klaidingai mirtinumas yra skaitoma stovis ar sąlyga, kur mirtis yra ne išvengiama, o nemirtinumo reikšmē paprastai yra suprantama beveik teisingai. |
||
| Immortality
means
death is impossible. There is confusion on mortality and immortality. |
Žodis
nemirtinas reiškia nemirštantis; todel patsai žodžių sudējimas
parodo jų tikrąją prasmę. Klaidingai suprasdami žodį
mirtinas daugumas susimaišo, bebandydami nusistatyti, ar Adomas pirma
[194] savo prasižengimo buvo mirtinas, ar nemirtinas.
Jie samprotauja, kad jei jis buvo nemirtinas, tai Dievas negalējo pasakyti, “Tą dieną, kuomet tu valgysi nuo jo, mirte numirsi;" nes nemirtinai esybei negalima numirti. Tai yra logine išvada. Antra vertus, anot jų, jei jis butų buvęs mirtinu, tai kame čia yra pagrumojimas, ar bausmē žodžiuose, "Tu mirte numirsi," Nes jei jis mirtinas (sulyg jų klaidingų supratimų), tai jis vis tiek negalējo išvengti mirties. |
||
| Mortal life
is sustained by external elements.
|
Kaip matysime, kliutis yra klaidingoj prasmēj, priduodamoj žodžiui
mirtinumas. Išaiškinkime jį kaip reikia ir viskas bus aišku.
Adomas buvo mirtinas, jis buvo tokioj sąlygoj, kur mirtis buvo galimybē.
Jis turējo pilną ir tobulą gyvybēs saiką, bet ne
paveldžiamąjį gyvenimą.
Jo gyvybę palaikē “kiekvienas daržo medis," išskiriant uždraustąjį medį; ir kol jis klausē savo Kurējo ir buvo su Juo sandarmēje, tol jo gyvybē buvo apdrausta –– palaikantieji elementai nebutų buvę jam ginami. Tokiu budu yra aišku, kad Adomas turējo gyvenimą ir mirtis buvo visai išvengiama, tačiaus jis buvotokioj sąlygoj, kur mirtis buvo galima –– jis buvo mirtinas. |
||
 |
Taigi, klausimas kįla, jei Adomas buvo mirtinas ir jis
buvo tiriamas, tai ar jis buvo tiriamas nemirtinumui gauti? Dažnas
atsakys į
tai,
kad taip. Mes sakome, ––
ne. Tyrimas jo buvo tam, kad pamačius, ar
jis vertas tolesniojo gyvenimo ir jau turimųjų palaiminimų,
ar ne.
Kadangi niekur nebuvo žadēta, kad jis taps nemirtinu, jei bus klausus, tai mes visas tokias spēliones priversti esame pasakyti tuščiomis. Jam buvo žadēta tolesnis palaikymas turimųjų palaiminimų, kol jis bus klausus ir pagrumota praradimu visa to –– mirtimi, jei bus neklausus. Tik klaidingas supratimas žodžio mirtinas apskritai veda žmones prie išvados, kad visos esybēs, [195] kurios nemiršta, yra nemirtinos. Todel jie, prie šitos rušies priskaito musų dangiskąjį Tēvą, musų Viešpatį Jezų, angelus ir visą žmoniją. Bet tai yra klaida: didžiosios žmonijos minios, išgelbētos nuo puolimo ir dangiškieji angelai visuomet bus mirtinais; kad ir tobulumo bei palaiminimo stovy budami, jie visuomet bus tos mirtinosios prigimties, kur jiems nusidējus, juos ištiks mirtis, bausmē už nuodēmę. Jų esimo apdraustis, taip kaip ir Adomo, pareis nuo jų klausymo visųišmintingiausiojo Dievo, kurio teisingumas, meilē ir išmintis ir kurio išgalē priversti visus daiktus veikti išvien labui tų, kurie myli Jį ir tarnauja Jam, bus pilnai įrodoma Jo pažvalga į nuodēmę dabartiniu laiku. |
||
| Only the
Divine Nature
is immortal.
The great mass
of mankind will always be mortal. Satan is to be destroyed, which proves that angels are mortal. |
Niekur
Šventrašty nēra pasakyta, kad angelai yra nemirtini, ar kad žmonija
bus atsteigta nemirtinuman. Priešingai, nemirtinumas yra priskaitomas
tik dieviškai prigimčiai ––
iš pradžių tik Jehovai; toliaus
musų Viešpačiui Jezui Jo dabartinēj augštai iškeltoj padēty;
ir galiaus yra prižadējimu Bažnyčiai, Kristaus kunui, kuomet
jis bus pagarbintas sykiu su Juo. ––
1 Tim. 6 :16; Jono 5:26; 2 Pet: 1:4;
1 Kor. 15 :53, 54. Ne tik mes turime įrodymų, kad nemirtinumas priklauso tik dievinąjai prigimčiai, bet dar mes turime įrodymų, kad angelai yra mirtini, tame, kad Šētonas, kuris kadaise buvo vyriausias tarp jų, bus sunaikintas. (Žyd. 2:14) Tas, kad jis gali buti sunaikintas, parodo, kad angelai kaipo klasē, yra mirtini. |
||
|
Šitaipos
mes matom, kad nepataisomiems nusidējēliams tapus išnaikintiems,
nemirtinosios esybēs gyvens amžinai džiaugsme, laimēje ir
meilēje –– pirmieji turēdami prigimtį negalinčią
numirti, turēdami įgimtą gyvenimą –– gyvybę savyje (Jono 5:26); antrieji turēdami
prigimtį pasiduodančią mirčiai, bet del esybēs
tobulumo ir blogo bei ne [196] doros nuodēmēs pažinimo
nesiranda mirčiai priežasties.
Jos, budamos Dievo įstatymo pripažintomis, bus amžinai aprupinamos tais elementais, kurie yra reikalingi joms palaikyti tobulume ir jos niekuomet nemirs. |
|||
| Man being
mortal – destroys
the doctrine
of eternal torment. "The soul that sinneth, it shall die." |
Atatinkamas
pažinimas prasmēs žodžių mirtinas ir nemirtinas ir jų
vartojimą Šventrašty sunaikina patį pamatą mokslo apie
amžinas kančias. Jis yra paremtas nešventraštine teorija, kad Dievas
sutvērē žmogų nemirtinu, kad jis negali paliauti gyvuoti
ir kad Dievas negali jo sunaikinti; taigi delto yra tvirtinama, kad
nepataisomieji turi gyventi kur nors, ir kaip nors, ir kadangi jie yra be
sandermēs su Dievu, tai jų amžinumas turi buti kančiose.
Bet Dievo Žodis užtikrina mus, kad Jis apsaugojo nuo tokio nuodēmēs ir nusidējēlių palaikymo: kad žmogus yra mirtinas ir kad pilna bausmē už nusidējimą liuosa valia pilnai šviesai ir žinotei bus ne amžinas gyvenimas kančiose, bet antroji mirtis. “Toji siela, kuri nusideda, turi numirti.” |
||
|
"KAS
TU ESI, KAD ATSIKALBI Klaidingu kaikurių žmonių supratimu teisingumas reikalauja, kad Dievas neturētų daryti skirtumo tarp savo sutvērimų, apteikdamas juos savo malonēmis; kad jei Jis iškelia vieną į augštą vietą, tai del teisingumo Jis turētų tą patį padaryti su visais, jei nēra galima įrodyti, kad jie neatsisakē nuo savo teisių; jei kurie atsisako, tuos teisingai galima priskirti žemesniai vietai. |
|||
| God had a right to create Jesus higher than the angels. |
Jei
šitas principas butų teisingas, tal išeitų, kad Dievas neturējo
teisēs sutverti Jezų augštesniu už angelus ir paskui išaugštinti
Jį iki dieviškosios prigimties, jei Jis nenorējo to paties
padaryti au angelais ir visais žmonēmis.
Ir, einant šituo prince [197] pu dar toliau, jei kaikurie žmonēs tenka augštai iškelti ir padaryti dieviškos prigimties dalyviais, tai ir visi žmonēs ilgainiui turi buti išaugštinti iki tos pačios augštybēs. Ir kodel neējus šituo principu iki pačiam jo kraštui ir nepritaikius to paties pirmyneigos dēsnio prie gyvulių ir vabzdžių ir nepasakius, kad jiems visiems esant Dievo sutvērimais, jie visi galų gale turi pasiekti pačios augščiausos esimo augštybēs –– dieviškosios prigimties? Tai yra aiški nesuomonē, bet tiek pat gera, kaip ir kiekvienas išvedimas iš šito priimto principo. |
||
|
Tur
but nei vienas nenorēs nueiti taip toli šituo klaidingu daleidimu.
Tačiaus, jei tai butų principas paremtas vien teisingumu, tai
kur jis galēt'ų apsistoti ir vis buti teisingu? Ir jei ištikro
butų tokis Dievo planas, tai kur butų malonus įvairumas
visuose Jo darbuose?
Bet Dievo planas nēra tokis. Visa gamta, gyva ir negyva reiškia dieviškosios galybēs ir išminties garbēs ir įvairumo. Ir kaip –– "dangus reiškia Dievo garbēs ir padangēs rodo Jo rankų darbą" stebuklingu įvairumu ir grožiu, taip dar labiau Jo išmintingi sutvērimai turi rodyti įvairybēje augštesnę Jo galybēs garbę. Mes šitą išvedam –– iš aiškaus Dievo Žodžio mokinimo, iš proto ir iš gamtos tolygybių. |
||
| Justice understood. | Yra labai svarbu, kad mes suprastume teisingumą kaip reikiant. Malonē niekuomet neprivalo buti skaitoma teisingai užpelnytu atlyginimu. Ir paties teisingumo veiksmas nēra proga nepaprastam dēkingumui ir nēra jokiu meilēs įrodymu; bet Dievas teikia savo didelę meilę savo sutvērimams begaline neužtarnautų malonių eile, kuri savo keliu iššaukia jų meilę ir garbinimą iš jų pusēs. | ||
 |
Dievas
turējo teisę, jei Jis butų norējęs, sutverti mus
tik trumpo laiko sutvērimais, net jei mes ir nebutume nusidēję.
Šitaipos Jis sutvērē savo žemesniųjų sutvērimų.
Jis galējo leisti mums kaikurį [198] laiką gerētis Jo palaiminimais, o paskui be jokio neteisingumo mus visus iš esimo prašalinti. Ir net tokis trumpas esimas butų malone. Jei mes turime kokį esimą, tai tik ačiu Jo malonei. |
||
|
Kaip
gi daug didesne malone yra atpirkimas esimo kadaise prarasto per nuodēmę!
Toliaus gi, tai yra Dievo malonē, kad mes esame žmonēmis, o ne
gyvuliais; tai yra grynai Dievo malonē, kad angelai savo prigimtimi
yra truputį augštesniais už žmones; ir taipgi yra Dievo malonē,
kad Viešpats Jezus ir Jo nuotaka tapo dieviškosios prigimties dalyviais.
Todel visiems Jo išmintingiems sutvērimams pridera priimti su dēkingumu visa tai, ką Dievas teikiasi duoti. Visokis kitas manymas teisingai užsitarnauja nupeikimo ir, jo prisilaikant, tenka prieiti nupuolimo ir sunaikinimo. Žmogus neturi teisēs trokšti buti angelu, nebudamas nekuomet pašauktu užimti tą vietą; nei gi angelas turi teisę siekti prie dieviškosios prigimties, kuri jam niekuomet nebuvo siulyta. Šētono troškimas garbēs nuvedē jį prie nupuolimo ir nuves prie jo sunaikinimo. (Izaj. 14:14) "Kas tik save išaugština, tas bus nužemintas; ir tas, kuris save nužemina, bus išaugštintas" (Luk. 4:11), bet nebutinai iki augščiausios vietos. |
||
|
|
Iš
dalies del klaidingo teisingumo supratimo, iš dalies del kitų priežascių,
išrinkimo dalykas, kaip jis yra mokinama Šventame Rašte, buvo proga
daugeliui ginčų ir nesusipratimų. Kad Šventraštis mokina
išrinkimą, tai nedaug kas tą užginčys, bet kokiu principu
tas išrinkimas ar pasirinkimas yra remiamas, tai yra skirtingų
nuomonių apie tai; vieni sako, kad tai yra savarankus, beišlyginis
pasirinkimas, o kiti sako, kad jis yra išlyginis.
Mes manome, kad yra dalis tiesos abiejose šitose pažiurose. Išrinkimas iš Dievo pusēs yra išraiška Jo noro tam tikram tikslui, vietai ar sąlygai. Dievas pasi [199] rinko, arba panorējo, kad vieni Jo sutvērimų butų angelais, kad kiti butų žmonēmis, kad treti butų gyvuliais, paukščiais, vabzdžiais, ir t. t. ir kad kaikurie butų Jo paties dieviškosios prigimties. Ir nors Dievas pasirenka pagal tam tikras sąlygas visus tuos, kuriems bus suteikta dieviškoji prigimtis, bet negalima pasakyti, kad jie užsipelnytų to daugiau, negu kiti; nes kiekvienas sutvērimas turi savo esimą, kokios jis nebutų plotmēs, grynai iš Jo malonēs. |
||
| “Taigi
tas nēra iš to, kuris nori, ir ne iš to, kuris bēga, o iš
Dievo, kuris parodo pagailą" ––
malonybę, ar malonę. (Rom. 9 :16) Ne delto, kad pasirinktieji buvo geresni už kitus, Dievas
davē jiems pakvietimą dieviškojon prigimtin, nes Jis praleido
angelus, kurie nenusidējo, ir pašaukē kaikuriuos atpirktųjų
nusidējēlių į dieviškąją garbę.
Dievas turi teisę daryti kaip Jam patinka su savaisiais; ir Jis pasirenka pasinaudojimą šita teise savo planų įvykinimui. Taigi tad, jei visa tai, ką mes turime, yra dieviškąja malone, tai |
|||
Hath not the potter power
|
Visi buvo sutverti tos pačios dieviškosios galybēs, vieni tam, kad turētų augštesnę prigimtį ir didesnę garbę, o kiti kad turētų žemesnę prigimtį ir žemesnę garbę.
|
||
|
Nei
vienas neturi teisēs diktuoti Dievui.
Jei Jis įsteigē žemę ir jei Jis įkurē ją
neveltui, o tam, kad ji butų apgyventa atpirktų tobulų žmonių,
tai kas esame mes, kad mes galētume atsikalbēti prieš Dievą
ir sakyti, kad tai yra neteisinga nepermainyti jų prigimties ir
nepadaryti jų visų dalyviais dvasinēs prigimties, panašios
angelų, arba Jo paties dieviškąjai prigimčiai?
Kaip daug geriaus priderētų ateiti nužemintai pas Dievo Žodį ir "prašyti" tų daiktų, kurie bus ateity, o ne "įsakinēti," ar liepti, kad Jis turi įvykinti musų idējas? Viešpatie, sulaikyk savo tarnus nuo atkaklumo nuodēmių: tegul jos neviešpatauja ant musų. Manome, kad nei vienas Dievo vaikų, žinodami, nediktuos Viešpačiui; tačiaus kaip lengvai ir beveik nenumanydami to daugelis įpuola į šitą paklaidą. |
|||
| The human race are God’s children by creation – the work of his hands. |
Žmonija,
tai Dievo vaikai pagal sutvērimą –– Jo rankų darbas –– ir Jo planas santykyje su jais yra aiškiai apreikštas
Jo Žodis. Paulius sako, kad pirmasis žmogus (kuris buvo pavyzdžiu to,
kuo bus tobuloji žmonija) buvo iš žemēs, žemiškas; ir jo ainiai,
išskyrus Evangelijos Bažnyčią, prisikēlę bus žemiškais,
žmogiškais, pritaikytais prie žemēs. (1 Kor. 15 :38, 44) Dovydas sako, kad žmogus buvo sutvertas tik truputį žemesnis už angelus ir apvainikuotas garbēs, šlovēs, viešpatautēs ir t. t. (Psal. 8 :4-8) O Petras ir musų Viešpats ir visi pranašai nuo pasaulio pradžios sako, kad žmonija bus atsteigta į tą garbingą tobulumą ir vēl viešpataus žemēje taip, kaip viešpatavo jos atstovas Adomas. –– Apašt. Darbai 3 :19-21. Ir sitą dalį Dievas išrinko duoti žmonēms. Ir [201] kokia garbinga toji dalis! |
|
Užmerk
savo akis valandēlei nuo tų skurdo ir vargo, nuopuolio ir rupesčių,
kurie tebesiranda del nuodēmēs ir įsivaizduok sau proto
akimis tobulosios žemēs vaizdą.
Jokia nuodēmēs dēmē neteršia tobulos visuomenēs sandermēs ir ramybēs; jokia pikta mintis, jokis nemalonus pažiurējimas ar žodis; meilē, tekanti iš kiekvienos širdies atranda tolygų atsiliepimą kiekvienoj kitoj širdy ir labdaringumas pažymi kiekvieną darbą. Ligos nebus daugiau; nei gēlimo, nei skausmo, nei jokio ženklo puvimo –– nei baimēs tokių daiktų. Prisimink sau visus žmogaus formos ir išvaizdos palyginamosios sveikatos ir grožio paveikslus, kokie kada teko matyti ir žinok, kad tobuloji žmonija bus dar puikesnē. Vidujinis tyrimas ir protinis bei moralis tobulumas pažymēs ir pagarbins kiekvieną nušvitusį veidą. Tokia bus žemēs visuomenē; ir verkentiems atsiskyrusių bus nušluostytos ašaros, kuomet jie pritirs prisikēlimo darbą pilnai. –– Apr. 21:4. |
| Man will be
absorbed
and enraptured with the glory on the human plane.
As God rejoices
|
Tai tokia permaina įvyks visuomenēje. Mes primename taipgi, kad žemē, kuri buvo "įkurta tam, kad butų apgyventa" tokios esybių padermēs, turēs buti tinkamu ir patinkamu jiems bustu, kuris yra atvaizdinamas Rojaus darže, kur žmogaus atstovas buvo pirmiausiai padētas. Rojus bus atnaujintas. Žemē neišduos daugiau erškiečių ir dagių ir nereikalaus žmogaus veido prakaito duonai pasidaryti, o "žemē [lengvu ir naturaliu budu] išduos savo vaisius." "Tyruma žydēs kaip rožē;" žemesnieji gyvieji sutvērimai bus tobuli, širdingi ir paklausųs tarnai; gamta visu savo malonum įvairumu šauks žmogų iš visų pusių prie jieškojimo ir pažinimo Dievo garbēs, galybēs ir meilēs; ir protas bei širdis džiaugsis Jame. Neramus pageidavimas ko tai naujo, kuris dabar apsireiškia, yra ne naturali, o nenormalē sąlyga, pareinanti iš musų netobulumo ir iš musų dabartinio nesitenkinimo apystovo [202] mis. Neramiai geisti ko tokio naujo nēra dieviška. Daugiausia daigtų Dievui yra seni; ir Jis gērisi daugiausia tais daigtais, kurie yra seni ir tobuli. Tas pats bus su žmogum, kuomet jis bus atsteigtas į Dievo paveikslą. Tobulas žmogus nežinos, ar neįvertins pilnai ir todel nenorēs dvasinēs esybēs garbēs del prigimties skirtumo, kaip žuvys ir paukščiai del tos pačios priežasties gērisi ir džiaugias daugiausia savo pačių prigimtimi ir elementu. Žmogus bus taip atsidavęs tai garbei, kuri apsiaučia jį žmoginēj plotmēj ir taip užžavētas jos, kad jis neturēs noro, ar palinkimo prie kitokios prigimties ar kitų sąlygų, kaip tos, kuriose jis, tuomet bus. Žvilgsnis į dabartinį Bažnyčios prityrimą tą išaiškins. "Kaip sunkiai," su kokia sunkenybe tie, kurie yra turtingi šito pasaulio gērybēmis įeis į dangaus karalystę. Keli geri turimi daigtai, net dabartiniam blogui ir mirčiai beviešpataujant, taip pagauna žmogaus prigimtį, kad mums reikalinga specialē Dievo pagelba, kad mes galētume laikyti savo akis ir tikslą atkreiptus linkui dvasinių pažadējimų. |
|
| What is God’s plan for the Christian church? | Kad Kristaus Bažnyčia, Kristaus kunas yra išimtimi iš apskrito Dievo plano surengto žmonijai, tai tas aišku iš pareiškimo, kad jos parinkimas buvo nuspręstas dieviškąjame plane pirma pasaulio įkurimo (Efez. 1:4, 5), kuomet Dievas ne tik numatē zmonijos nupuolimą į nuodēmę, o ir patiekē išteisinimą, pripažinimą ir išaugštinimą šitos klasēs, kurią Evangelijos gadynę, Jis šaukē iš pasaulio prisitaikyti prie Jo Sunaus vaizdo, buti Jo dieviškos prigimties dalyviais ir buti bendrais Kristaus Jezaus Tukstantmetinēs Karalijos paveldētojais visuotiniam teisingumui ir ramybei įsteigti. - Rom. 8:28-31. | |
| The Church
is being selected
for a purpose. The church class is chosen by an individual trial and by individually overcoming. |
Tas
parodo, kad išrinkimas, ar pasirinkimas Bažnyčios buvo išanksto
Dievo nutartas daigtas; tačiaus pastebēkime, kad tai nēra
beišlyginis išrin [203] kimas Bažnyčios individinių narių.
Pirma pasaulio įkurimo Dievas nusprendē, kad tokia bendrovē
turi buti parinkta tokiam tikslui tam tikro laiko ––
Evangelijos
gadynēs ––
ribose.
Nors mes negalime abejoti, kad Dievas galējo numatyti kiekvieno individinio Bažnyčios nario veiksmą ir galējo išanksto žinoti, kas bus vertais ir todel bus to “mažo burelio" nariais, tačiaus ne šitaip Dievo Žodis paduoda pasirinkimo mokslą. Apaštalai stengēsi pabrēžti ne mintį apie individinį prilikimą, o tai, kad klasē buvo išanksto nuspręsta Dievo tikslu užēmimui garbingos vietos, kurios išrinkimas remtųs aštrių tikējimo ir paklusnumo tyrimų ir žemiškų privilegijų paaukavimo ir net mirties išlygomis. Tokiu budu individiniu tyrimu ir individiniai “pergalēdami" išanksto nuspręstos klasēs nariai yra renkami, ar priimami į visus išanksto Dievo nuspręstus palaiminimus ir gerumus šitai klasei. |
|
| "Glorified"
signifies "Honored."
|
Žodis
“pagarbintas" Rom. 8:30, iš graikų kalbos doxazo,
reiškia pašlovintas. Vieta, į kurią Bažnyčia yra išrinkta,
yra didelēs garbēs. Jokis žmogus negalētų įsigeisti
tokios didelēs garbēs.
Net musų Viešpats Jezus buvo pakviestas pirma, negu Jis jieškojo to, kaip kad skaitome: "Ir taipgi Kristus pagarbintas [doxazo –– pašlovintas] ne tam, kad Jis pats pasidarytų Vyriausiu Kunigu, o kad Jį padarytų tas, kuris pasakē Jam, "Tu esi mano Sunus, šiandien aš tave pradējau’." Dangiškasis Tēvas šitaip pagarbino musų Viešpatį Jezų; ir visa išrinktoji draugija, kuri su Juo bus bendra paveldētoja, bus šitaip apteikta Jehovos malone. Bažnyčia, taip kaip jos Galva, patiria "šlovēs" pradžią, kuomet per tiesos žodį ji yra Dievo pradēta, dvasinēj prigimty (Jok. 1:18) ir pilnai bus įvesta, šlovēn, kuomet gims iš Dvasios –– dvasinių esybių pagarbintosios Galvos paveiksle. Tie, kuriuos Dievas šitaip pašlovins, turēs buti tobulais ir tyrais; o kadangi mes per paveldējimą buvome nusidējēliais, [204] tai Jis ne tik pašaukē, ar pakvietē šlovēn, o dar, patiekē išteisinimą iš nuodēmēs per savo Sunaus mirtį, kad davus mums galimybēs gauti tą šlovę, kurion Jis mus šaukia. |
|
| Called,
chosen,
and faithful.
|
Pasirinkdamas
mažąjį burelį, Dievas daro labai aplamą šaukimą
–– "daugelis
yra pašauktų." Visi nēra šaukiami. Šaukimas iš pradzių,
musų Viešpaties tarnavimo laiku, lietē Izraelių pagal
kuną; bet dabar, kiek Dievo tarnų susirenka (Luk. 14 :23), jie
yra akstinami ateiti, arba sulaikomi (ne verčiami) nuo atējimo
į šitą tyčia patiektą malonēs puotą.
Bet net iš tų, kurie išgirsta ir ateina, ne visi yra verti. Vestuviniai rubai (priskaitomas Kristaus teisumas) yra parupinami, bet kaikurie jų nedēvi ir jie turi buti atmesti; o tie, kurie apsisiaučia išteisinimo rubais ir kurie priima garbę buti pradētais naujoje prigimtyje, ne visi savo pašaukimą užtikrina ištikimumu savo sutarčiai. Apie tuos, kurie yra verti pasirodyti su Avinēliu garbēje, yra pasakyta, "Jie yra pašaukti ir išrinkti ir ištikimi." –– Apr. 14:1 ir 17:14. |
|
| The call
is conditional.
|
Pašaukimas
yra teisingas; Dievo nusprendimas pasirinkti ir išaugštinti Bažnyčią
yra neatmainomas; bet kas bus šitoj išrinktųjų klasēj –– yra lygtinis dalykas. Visi tie, kurie norētų dalintis išanksto
nulemtomis šlovēmis, turi išpildyti pašaukimo sąlygas.
Nors didēji malonē pareina ne iš to, kuris nori, ne iš to, kuris bēga, bet yra tam, kuris nori ir tam, kuris bēga, kuomet yra pašauktas. |
|
| Šitaip, tikimēs, aiškiai įrodę Dievo absoliucią teisę ir tikslą daryti su saviškiais, kaip Jam patinka, mes atkreipiame domēs į tai, kad principas, kuris budina visų Dievo malonių teikimą, yra aplama gerove visiems. [205] | ||
| There is no blending of natures. | Taipgi, kuomet mes pasiremdami Šventu Raštu skaitome įrodytu faktu (tikrenybe) tai, kad žmoginē ir dvasinē prigimtys yra atskiros ir skirtingos –– kad maišymas šitų dviejų prigimčių yra ne Dievo noras, o butų netobulumas ir kad keitimas vienos prigimties kita –– yra ne taisyklē, o išimtis, vienintēliame Kristaus atsitikime –– tai daros labai įdomus dalykas sužinoti, kaip permaina įvyksta, kokiomis išlygomis ji gali buti pasiekta ir kokiu budu ji gali buti įvykinta. | |
| The change
of nature
from human
to divine
is a reward.
|
Išlygos,
kokiomis Bažnyčia gali buti išaugštinta su jos Viešpačiu
į dieviškąją prigimtį (2 Pet. 1:4), yra lygiai tos pačios,
kuriomis Jis ją daro; lygiai taip sekant Jo pēdomis (1 Pet.
2:21) teikti save gyvąja auka, kaip Jis kad darē, ir paskui ištikimai
vykinti tą pasišventimo apžadą kol auka pasibaigs mirtimi.
Šita prigimties permaina iš žmoginēs į dieviškąją yra teikiama kaipo atlyginimas tiems, kurie Evangelijos gadynēs laiku paaukojo žmoginę prigimtį taip, kaip musų Viešpats paaukojo, su visais jos dalykais, viltimis ir tikslais, dabartiniais ir busimais –– iki pat mirties. Per prisikēlimą tokie prisikels ne tam, kad dalintis su likusiąja žmonija palaimintąja atstaiga žmonių tobulumo ir visais su ja sujungtais palaiminimais, dalintis Viešpaties panašybe ir garbe ir džiaugsmu, kaipo bendri dievinosios prigimties dalyviai. –– Rom. 8:17; 2 Tim. 2 :12. |
|
| The New
Nature: Begetting,
and then
a Birth.
|
Naujos
prigimties pradžia ir plētotē yra prilyginama prie žmogaus
gyvenimo pradžios ir plētotēs. Kaip viename atsitikime yra
prasidējimas ir paskui gimimas, taip ir antrame. Šventieji, sakoma,
yra prasidēję iš Dievo per tiesos žodį. (1 Pet. 1:3; 1
Jono 5:18; Jok. 1:18) Reiškia,
jie gauna pirmą pastumējimą dieviškan gyveniman nuo Dievo
per Jo Žodį.
Kuomet, budami dykai išteisintais tikējimu į atpirkimą, jie išgirsta šauksmą, “Teikite [206] savo kunus kaipo gyvą auką, šventą, [atpirktą, išteisintą –– ir todel] priimtiną Dievui, kas yra priderama jusų tarnyba" (Rom. 12:1); ir kuomet, klausydami šito šauksmo, jie pilnai pašvenčia savo išteisintą žmonybę Dievui, kaipo gyvą auką greta su Jezaus auka, tai ji yra Dievo priimta; ir tuo pačiu veiksmu prasideda dvasinis gyvenimas. Tokie tuojaus pradeda manyti ir veikti taip, kaip naujas (perkeistas) protas liepia, net žmoginius geismus nukryžiuodami. Nuo tos pasišventimo valandos Dievas juos skaito “naujais sutvērimais." |
|
| Embryo
"New Creature" development
|
Tokiu
budu šitiems užsimezgusiems "naujiems sutvērimams"
senieji daigtai (žmogaus pageidimai, viltys, sumanymai, ir t. t.) praeina
ir visi daigtai tampa naujais. Užsimezgusis
“naujas sutvērimas" auga ir plētojas toliaus, o
senoji žmogaus prigimtis su jos viltimis, tikslais, pageidimais ir t. t.,
yra kryžiuojama.
Šitie du procesai eina savaime nuo pasišventimo pradžios iki žmogaus numirimo ir dvasinēs sekmēs užgimimo. Dievo Dvasiai per Jo Žodį vis daugiau ir daugiau beatidengiant Jo planus, Jis šituo budu paskubina net musų mirtinus kunus (Rom. 8:11), padēdamas šitiems kunams Jam patarnauti; bet savo laiku mes turēsime naujus kunus –– dvasinius, danginius, visais žvilgsniais pritaikytus prie naujo dieviškojo proto. |
|
| The First Resurrection |
"Naujo
sutvērimo" gimimas yra prisikēlime (Kol. 1:18); ir šitos
klasēs prisikēlimas yra skaitomas pirmuoju (arba parinktinu)
prisikēlimu. (Apr. 20:6)
Reikia atminti, kad mes aktualiai nesame dvasinēmis esybēmis kol neprisikelsime, nors nuo to laiko, kada mes priimame dvasią, mes skaitomēs dvasiniais. (Rom. 8:23-25; Efez. 1:13, 14; Rom. 6:10, 11) Kuomet mes aktualiai patapsime dvasinēmis esybēmis, vadinas, kuomet mes užgimsime iš Dvasios, tai mes jau nebusime kuninēmis esybēmis; nes “tas, kuris gimē iš Dvasios yra dvasia." [207] |
|
| Consecration | Pirma šito dvasinēs prigimties gimimo prisikēlime, turi eiti Dvasios pradējimas pasišventime, lygiai taip, kaip prieš kuno užgimimą eina kuno pradējimas. Visi, kurie gimē iš kuno pirmojo Adomo panašybēje, žemiškieji, pirma prasidējo iš kuno; ir kaikurie tapo pradēti vēl Dievo Dvasios per tiesos žodį, kad savo laiku galētų užgimti iš Dvasios į dangišką panašumą pirmame prisikēlime: "Kaip mes nešiojome žemiškąjį paveikslą, taip mes [Bažnyčia] nešiosime dangiškąjį paveikslą" –– jei nebus atskilimo. –– 1 Kor. 15:49; Žyd. 6 :6. | |
Renewing your
minds – a transforming work
|
Nors
priēmimas dangiškojo pašaukimo ir musų pasišventimas einant
tuo pašaukimu turi buti nuspręstas vienu tam tikru momentu, tačiau
kiekvienos minties sutaikymas su Dievo mintimi yra palengvas darbas ; tai
yra palengvas lenkimas dangauspi to, kas naturaliai linksta žemēsp.
Apaštalas šitą procesą vadina keitimo darbu, sakydamas, "Neprisilyginkite šitam pasauliui; bet bukite jus keičiami [į dangišką prigimtį] savo proto atnaujinimu, kad galētumēte ištirti, kas yra toji gera ir priimtina ir tobula Dievo valia." –– Rom. 12 :2. Tenka pastebēti, kad šitie Apaštalo žodžiai yra sakomi ne netikinčiųjų pasauliui, bet tiems, kuriuos jis skaito savo broliais, kaip tas galima matyti iš pirmesniųjų žodžių –– Todel aš prašau jus, broliai... kad jus teiktumēt savo kunus kaipo gyvas aukas, šventas ir priimtinas Dievui." |
|
| Transformation
of character
and nature.
|
Yra
paprastai manoma, kad žmogaus atsivertimas, ar atsimetimas nuo nuodēmēs
į teisumą ir nuo netikējimo ir priešinimosi
Dievui į pasitikējimą Juomi, yra tuoju persikeitimu, kurį
Paulius turējo omeny. Tiesa, tai yra didelē permaina –– apkitimas, bet tai ne tas apkitimas, apie kurį
Paulius čia kalba.
Tai yra budo apkitimas, o Paulius kalba apie apkitimą prigimties, pažadētos tikintiems Evangelijos gadynēs laiku, tam tikromis sąlygomis, ir jis [208] ragino tikinčius pildyti tas sąlygas. Jei tokis budo apkitimas nebutų buvęs jau įvykęs pas tuos, į kuriuos jis kalba, tai jis nebutų vadinęs jų broliais –– ir dar tais broliais, kurie turi ką tokio “švento ir priimtino Dievui" pasiulyti kaipo auką; nes tik tie, kurie yra išteisinti tikējimu į atpirkimą, yra Dievo skaitomi šventais ir priimtinais. Prigimties apkitimas įvyksta pas tuos, kurie, kaip Jezus, Evangelijos gadynēje atiduoda savo išteisintą žmonybę, kaipo gyvąją auką, išsižadēdami visokios teisēs prie busimojo žmoginio esimo ir reikalavimo jos ir nepaisydami dabartine žmogine gērēsena, privilegijomis, teisēmis ir t. t. Visų pirmiausia yra pašvenčiama žmogaus valia; ir todel mus gali vesti ne musų pačių, ar kieno kito valia, o tik dieviškoji valia. Dieviškoji valia tampa musų valia ir mes skaitome žmogaus valią ne musų valia, o kieno kito, kurios tenka nepaisyti ir kuri tenka pašvęsti. Dieviškai valiai tapus musų valiai, mes pradedam manyti, samprotauti ir spręsti žiurēdami dieviškuoju žvilgsniu: Dievo planas tampa musų planu ir Dievo įmonēs tampa musų įmonēmis. Nei vienas negali pilnai suprasti šito apkitimo, kuris gera valia nēra pasiaukavęs ir todel nēra prityręs to. Pirmiau mes galējome gerētis kuo nors, kas aktualiai nēra nuodēminga; nes pasaulis ir visi jo gerieji daiktai buvo sutverti žmogaus pasigerējimui, vienintēle sunkenybe buvo nuodēmingų palinkimų suvaldymas. Bet pasišventusieji, apkitusieji, be pastangos nuodēmei suvaldyti, turi pašvęsti dabartinus geruosius daiktus ir visas savo energijas panaudoti tarnavimui Dievui. Ir jie, budami ištikimais tarnybai ir pasišventimui, patirs kasdien, kad šitas pasaulis nēra jų pasilsio vieta ir kad čia jie neturi nuolatinio miesto. Bet jų širdys ir viltys bus nukreiptos į tą “pasilsį, kuris pasilieka Dievo žmonēms." Ir ta palaimintoji viltis savo keliu pagreitins ir įkvēps nuolatinį pasiaukojimą. |
|
The "earnest" of our inheritance
|
[209]
Tokiu budu, per pasišventimą protas yra atnaujinamas, arba keičiamas
ir norai, viltys ir tikslai pradeda kilti linkui dvasinių ir nematomų
prižadētų daiktų, o žmoginēs viltys, ir t. t. numiršta.
Šitaip apkitusieji, ar besikeičią yra skaitomi "naujais
sutvērimais," pradētais iš Dievo ir iki to laipsnio dieviškos
prigimties dalyviais.
Įsidēmēkime gerai skirtumą tarpe šitų "naujų sutvērimų" ir tų tikinčiųjų ir "brolių", kurie yra tik išteisinti. Šitie antrieji dar vis tebepasilieka žemiškais, žeminiais ir, neskaitant nuodēmingų pageidimų, jų viltys, troškimai ir tikslai yra tokie, kurie pilnai bus patenkinti prižadētoj visų daiktų atstaigoj. Pirmieji ginēra iš šito pasaulio, taip kaip ir Kristus nēra iš šito pasaulio ir jų viltys susikaupia apie nematomus daiktus, kur Kristus sēdi po Dievo dešinei. Žemiškos garbēs laukimas, taip žavintis žmogaus prigimtį, jau negali, patenkinti tų, kurie yra pradēti šitos dangiškosios vilties, tų kurie mato dangiškų pažadējimų garbes ir kurie brangina jiems paskirtą dalį dieviškame plane. Šitas naujas dieviškas protas yra musų pilnos dieviškos prigimties –– proto ir kuno pavildo rankpinigiai. Kiti gal kiek nusistebēs šituo išsireiškimu, dieviškuoju kunu; tačiaus mums sako, kad Jezus yra dabar tikras savo Tēvo asmens paveikslas ir kad pergalējusieji bus tokie kaip Jis ir matys Jį tokiu, kokiu Jis yra." (1 Jono 3:2) "Yra gamtinis [žmogaus] kunas ir yra dvasinis kunas." (1 Kor. 15:44) Mes negalime isivaizduoti sau musų dieviškojo Tēvo, ar musų Viešpaties Jezaus vien kaipo didelių protų be kunų. Yra garbingų dvasinių kunų, nors dar nesimato, kaip didelē yra garbē ir ji nebus matoma iki mes nebusime dievinos prigimties dalyviais. |
|
| Transforming
of the mind – gradual Change of the body – instantaneous |
Kuomet šitas proto apkitimas iš žmoginio į dvasinį yra laipsniškas darbas, permaina iš žmogaus į dvasinį kuną bus ne laipsniška, bet staigi. (1 Kor. 15:52) Dabar, kaip Paulius sako, mes turime ši [210] tą lobį (dieviną protą) žeminiuose induose, bet atatinkamu laiku tas lobis bus jam tinkamame garbingame inde –– dvasiniame kune. | |
| Spiritual
natures have a wider range of faculties
than the human.
|
Mes
matēme, kad žmoginē prigimtis yra dvasinēs prigimties
lygmuo. (1 Moz. 5:1) Pav., Dievas turi valią, taip pat turi ją
žmonēs ir angelai; Dievas turi protą ir atmintį, taip pat
turi juos Jo išmintingieji sutvērimai –– angelai ir žmonēs. Kiekvieno protinių veiksmų
budas yra tas pats.
Tais pačiais daviniais samprotavimui ir prie tolygių aplinkybių šitos skirtingos prigimtys gali ateiti prie tų pačių išvadų. Nors dievinos, angelinēs ir žmoginēs prigimties protiniai sugebumai yra tolygųs, tačiaus mes žinome, kad dvasinēs prigimtys turi galybes anapus ir viršum žmoginių galybių –– galybes, kurios, mums regis, pareina ne nuo skirtingų sugebumų, o nuo platesnēs tų pacių sugebumų siekmēs ir skirtingų apystovų, kuriose jos veikia. Žmogaus prigimtis yra tobulas žeminis dvasinēs prigimties vaizdas, turįs tuos pačius sugebumus, tačiaus jie uždaryti žeminēje sferoje, ir turį gabumo ir palinkimo pažinti tik tiek anapusy, kiek Dievas mato tinkamu apreikšti žmogaus naudai ir laimei. |
|
| We catch
only glimpses
of the divine
wisdom, power
and goodness.
|
Dievinoji
yra augščiausis dvasinēs prigimties laipsnis; ir koks neišmatuojamas
yra tolumas tarp Dievo ir Jo sutvērimų! Mes sugebame pagauti
dievinosios išminties, galybēs ir gerumo garbēs tik švystelējimus,
kaip panoramoje, kurioje Jis parodo mums kaikuriuos savo galingus darbus.
Bet mes galime išmatuoti ir suprasti tobulos žmonijos garbę. Turēdami šitas mintis aiškiai galvoje, mes galime numanyti, pav., kaip įvyksta permaina iš žmoginēs į dvasinę prigimtį, perkeliant tas pačias protines jiegas į augštesnes sąlygas. Apsidengę dangiškuoju kunu, mes turēsime dangiškas jiegas, kurios tam garbingam kunui priklauso; ir mes turēsime minties siekmę ir jiegos plotą, kurie joms priklauso. [211] Proto permaina, ar apkitimas iš žeminio į danginį, kurią pasišventusieji čia pritiria, yra tos prigimties permainos pradžia. Tai nēra smegenų permaina, nei stebuklas jų apkitusiame veiksme, o persimaino tik valia ir proto palinkimas. Musų valia ir jautimai yra musų individualumu; todel musų valioms ir jautimams šitaipos apkitus, mes esame perkeisti ir skaitomēs tikrai priklausančiais dangiškai prigimčiai. Tiesa, tai yra tik labai maža pradžia; bet pradējimas, kaip tas yra pavadinta, visuomet buna maža pradžia; tačiaus tai yra užbaigtojo darbo rankpinigiai, arba užtikrinimas. –– Efez. 1:13, 14. |
|
| A change of
nature does not cause
a loss of identity.
|
Kažkas
yra klausęs, kaip mes žinosime, kuomet mes esame permainyti? Kaip
mes žinosime, kad mes esame tos pačios esybēs, kurios gyvenom
ir kentējom ir pasišventēm tam, kad galējus buti šitos
garbēs dalyviais?
Ar
mes busime tomis pačiomis sąmoningomis esybēmis? Tikrų
tikriausiai, taip. Jei mes busime numirusiais su Kristumi, tai mes ir
gyvensime su Juomi. (Rom. 6:8) Tos permainos, kurios kasdien atsitinka musų
kunuose, nepriverčia mus užmiršti praeities, arba savo tapatybēs
nustoti.*)
|
|
|
|
Šitos
mintys gali pagelbēti mums suprasti taipgi, kaip Dievo Sunus,
permainytas iš dvasinių į [212] žmogines sąlygas ––
į žmoginę prigimtį ir žemiškus suvaržymus –– buvo žmogus; ir nors tai buvo ta pati esybē
abiejuose atsitikimuose, pirmosiose ji buvo dvasinē, o antrose sąlygose
ji buvo žmoginē.
Kadangi šitos dvi prigimtys yra atskiros ir skirtingos, tačiaus viena yra panašybe kitos, todel tiems patiems protiniams sugebumams (atminčiai, ir tt.) esant bendrais abiejose, Jezus galējo numanyti apie savo pirmesniąją garbę, kurią Jis turējo pirma tapimo žmogumi, bet kurios Jis neturējo tapęs žmogum, kaip tą Jo žodžiai pasako –– "Tēve, pagarbink mane savo paties garbe, kurią aš turējau su tavim pirm, negu buvo pasaulis" (Jono 17 :5) –– savo dvasinēs prigimties garbe. Ir toji malda yra daugiau, negu atsakyta Jo dabartiniu išaugštinimu į augščiausią dvasinēs esybēs, dievinos prigimties formą. |
|
| You who are
consecrated,
to which influences are you submitting? "...Be ye transformed."
|
Grįždami
vēl prie Pauliaus žodžių, mes pastebime, kad jis sako, ––
nesitaikykite prie šito pasaulio, o keiskitēs į dievinąją
panašybę; ar sulyg kito vertimo, "Nebukite sutaikomais, o
bukite perkeisti."
Tas yra gerai išreikšta; nes mes patys nei prisitaikome, nei keičiamēs; mes arba leidžiame save taikyti prie pasaulio pasaulinēms įtakoms, mus apsiaučiančiai pasaulio dvasiai, arba leidžiame Dievo valiai, šventai valiai, arba Dvasiai mus perkeisti per dangiškąsias įtakas, su Dievo Žodžio pagalba. Jus, kurie esate pasišventę, kurioms įtakoms pasiduodate? Keičiančios įtakos veda prie pasiaukojimo ir kančių, bet pabaiga yra garbinga. Jei plētojies šitose keičiančiose įtakose, tai kasdien parodai tą kas yra toji gera ir priimtina ir tobula Dievo valia. Tegul tie, kurie padējo visa, ką jie turējo, ant pasišventimo aukuro, visuomet atmena, kad nors Dievo Žodis apima žeminį ir danginį pažadējimus, bet tik pastarasis mums priklauso. Musų lobis yra [213] danguje: tegul musų širdys visuomet buva ten. Mes šaukiamēs ne tik prie dvasinēs prigimties, bet ir prie augščiausio dvasinio laipsnio, dievinos prigimties –– "tiek daug geresnēs už angēlus." (2 Pet. 1:4; Žyd. 1:4) |
|
 |
Šitas
dangiškasis šauksmas siekia Evangelijos gadynę: jo niekuomet,
nebuvo pirma ir jis pasibaigs su jos pabaiga. Žeminis šaukimas buvo
daromas, nors netobulai suprastas, pirma dangiškojo šaukimo ir, sako,
jis bus atkartojamas po Evangelijos gadynēs.
Gyvenimas (tiems, kurie atsteigti kaipo žmoginēs esybēs) ir nemirtinumas (dovana, kurią Kristaus kunas stengiasi gauti) buvo išvesta į šviesą šitą gadynę. (2 Tim. 1 :10) Abidvi prigimtys, žmoginē ir dvasinē bus garbingos savo tobulume, bet atskiros ir skirtingos. Nei vienas nežymus Dievo užbaigtojo darbo garbēs dalykas nebus gražiu įvairumu be nuostabios sandarmēs visų daigtų, –– gyvų ir negyvų –– sandermēs vieno su kitu ir sandarmēs su Dievu. |
 |
TU PRIGULI MUMS. Tu
sakei, mielasis Jezau, Kol
dar mirtis ir tamsybē, |
|
Puikus
żenklas mane traukia, |
|
|
||||
