Kiekvieno izraelito vilčia buvo (Luk. 3: 15) tas, kad jų, kaipo Dievo žmonių, tauta bus Mesijaus išauginta, kad kuomet Viešpats ateis pas juos, tai bus jų karaliumi, kad įsteigtų ant žemēs senai pažadētąją Dievo Karaliją.

John the Baptist,
the Forerunner
of Jesus

     Viešpats pradējo savo mokinimą lygiai tokiu pat pareiškimu (Mat. 4:17); o apaštalai buvo pasiųsti [288]  skelbti lygiai tą patį.  (Mat. 10:7; Luk. 9:2) 

     Karalija buvo ne tik svarbiuoju dalyku, kuriuo Viešpats pradējo savo viešąjį mokinimą, bet ji buvo svarbiausiuoju dalyku visame Jo moksle (Luk. 8:1; 4:43; 19:11), kuriame kiti dalykai buvo minimi tik kaipo paprastai paliečiantys ir paaiškinantys apkalbamąją Karaliją. 

     Jo prilyginimų (palyginimų) didžiuma, tai arba vaizdavo tą Karaliją įvairiais žvilgsniais, arba buvo nurodymais, kad reikia visiško pasišventimo Dievui, idant tapti tos Karalijos dalyviais, o taipgi, kad žydai turējo klaidingą supratimą manydami, jog toji Karalija užtikrinta tik jiems, kaipo esantiems tikrais Abraomo vaikais, o tuomi ir tikrais pažado paveldējais.

Jesus healing,
a foretaste
of his kingdom
on earth

Walking
to Emmaus

”Aš paskiriu Karaliją jums, kaip ir mano Tēvas paskyrē ją man, kad jus valgytumete ir gertumete prie mano stalo mano karalijoje ir sēdētumete ant sostų teisdami [valdydami] dvyliką Izraeliaus giminių.”  (Luk. 22:29, 30)  

     Ir dar:  ”Nesibijok tu, mažasis bureli, nes jusų Tēvui patiko duoti jums Karaliją.”  (Luk. 12:32)  

     O kuomet jų pripažintasis karalius, ažuot buti apkarunuotu ir pasodintu ant sosto, tapo nukryžiuotu, Jo mokintiniai jautēsi labai apsivylę.  Kaip du iš jų tarpo išsireiškē menamam keleiviui, einant į Emmaus po Jo prisikēlimui, kad ”mes tikējome, jog tai buvo tasai, kuris turējo atpirkti Izraelį” – butent, kad paliuosuos juos iš Romos jungo ir padarys iš Izraeliaus galingą ir garbingą Dievo Karaliją.  

     Bet atsitikusiais pirm keleto dienų įvykiais jie jautēsi sunkiai suviliotais.  Tuomet Jezus, primindamas jiems kas yra parašyta Šventraštyje, išaiškino, kad Jo auka buvo reikalinga pirmiau, negu Karalija galēs buti įsteigta. – Luk. 24:21, 25—27.

     Mat tokia karalija butų davusi nors ir gerų, bet tik laikino pobudžio palaimų, kadangi visi žmonēs buvo po mirties nuosprendžiu.  Kad Jo Karalijos palaimos butų pilnomis ir amžinomis, žmonija turējo buti pirmiaus atpirkta nuo mirties ir tuomi teisētai paliuosuota nuo bausmēs, kuri buvo Adome uždēta ant visų.

     ”Viešpatie, ar dabar atsteigsi Izraeliaus karaliją?”  Jo atsakymas, nors neiaškus, neužginčijo jų vilties.  Jis pasakē:  ”Ne jums yra žinoti laiką ir valandą, kurią Tēvas savo galēje pasilaikęs yra.” – Apašt, Darb. 1:6, 7.

     Daugelis Viešpaties Jezaus prilyginimų ir neaiškių pasakymų buvo skirta tam, kad atatinkamu laiku išaiškintų tą klaidingą supratimą.  Bet Jis visuomet laikēsi minties apie karaliją, valstybę, kuri bus įsteigta ant žemēs ir apie viešpatavimą tarp žmonių.  

     Ir Jis ne vien įkvēpē jiems viltį buti tos karalijos dalyviais, bet taipgi išmokino melsti jos įsteigimo:  ”Ateik Tavo karalija; buk Tavo valia kaip danguje, taip ir ANT ŽEMĒS.”

Jesus taught that his kingdom was not of this world and would not be established until after his suffering and death.
But zealot Jews rebelled against Rome, endeavoring to set up their kingdom prematurely.

     Roma, su išlavintais kareiviais, gabiais generolais ir neišsibaigiančiais turtais, buvo tuomet pasaulio valdove ir kasdien ējo stipryn.  Kuomi gi buvo tasai Nazarietis?  Kuomi buvo tie žvejai be pinigų, be įtakos, vien su pavargusiais pasekējais iš paprasčiausių žmonių?  

     Kuomi buvo jie, kad galētų kalbēti apie įsteigimą senai žadētosios karalijos, kuri bus didesnē ir galingesnē už visas kada nors pasaulyje buvusias karalijas?

Yet it would be everywhere present
and powerful.

The spiritual kingdom
is being set up first
and will be
for a time
unrecognized.

     Musų Viešpaties atsakymas butų suteikęs jiems naujų minčių, jei jie nebutų buvę prietaruose prieš Jį ir apjakime delei savo pačių manomai didelēs išminties.  Jis atsakē, kad Jo Karalija niekad neateis tokiu budu, kaip jie tikisi.  

     Kad karalija, kurią Jis skelbia ir į kurią Jis kviečia savo pasekējus tapti sanpaveldējais, yra nematoma karalija, ir kad jie nesitikētų pamatyti ją.  ”Jis atsakē jiems ir tarē:  Dievo Karalija ne ateina regimai [matomu budu]; niekas nepasakys: štai ji čia, arba ten yra!  Nes Dievo Karalija yra [bus] jusų viduje.”*) 

     Žodižiu sakant, Jis parodē jiems, kad [291] kuomet Jo karalija ateis, tai ji visur bus ir visur turēs galę, bet niekur nebus matoma.  Tuomi Jis davē jiems supratimo apie dvasinę karaliją, kurią Jis skelbē; bet jie nebuvo prisirengę ir nesuprato. 

*)  Biblijos vertimuose pasakymas ”jusų viduje,” turi tos pačios reikšmēs, ką ir pasakymas ”jusų tarpe.”  Juk kiekvienam aišku, kad Karalija, apie kurios įsteigimą Jezus kalbējo, negalētų buti širdyse Farizējų, kuriuos Jezus vadino veidmainiais ir nubaltintais karstais (grabais).  Toji Karalija, kuomet įsteigta, bus visų klasių viduje ar tarpe, valdydama ir teisdama visus.

     Paveldējimo teisēs į šią Dievo Karalijos dvasinę vaizdomainą buvo vienatiniu pažadu ir likosi vien tik musų augštojo pašaukimo vilčia viso Evangelijos Amžiaus laiku, kuris tuomet prasidējo.  Todel Jezus vien tik apie ją ir kalbējo. (Luk. 16:16)  Ji mums paaiškēs betęsiant jos apkalbējimą.

"There was a man of the Pharisees, named Nicodemus, a ruler of the Jews: The same came to Jesus by night, and said unto him, ‘Rabbi, we know that thou art from God: for no man can do these miracles that thou doest, except God be with him.’" John  3:1,2

Jesus healing

     Jezaus su Nikodemu pasikalbējimas (Jono 3), nors tik dalinai užrašytas, suteikia mums progos giliau pažvelgti į Dievo Karalijos pobudį.  Matomai tik svarbiosios pasikalbējimo dalys yra paminētos, todel iš jų mes galime dasiprotēti ir abelną to pasikalbējimo turinį, kurį galime maž-daug perpasakoti šiaip:

Nikodemas. –  

”Rabbi, mes žinome, kad Tu esi mokytojas nuo Dievo atējęs; nes nei vienas negalētų daryti tų stebuklų, kuriuos Tu darai, jei nebutų su juo Dievas.”  

Vienok kai kurie Tavo pareiškimai išrodo man labai neaiškųs, todel aš atējau [292] prašyti paaiškinimo.  Pavyzdin, štai Tu ir Tavo mokiniai visur skelbiate:  

”Dievo Karalija jau arti,” bet jus neturite nei armijos, nei turtų, nei įtakos, taip kad šis pareiškimas išrodo visiškai neteisingu; išrodo, kad tuomi jus apgaudinējate žmones.  

Farizējai abelnai laiko Tave apgaviku, bet aš manau, kad Tavo mokinime yra truputis tiesos, nes ”nei vienas negalētų daryti tų  stebuklų, kuriuos Tu darai, jei nebutų su juo Dievas.”  

Mano atsilankymo tikslu yra sužinoti, kokia ir iš kur yra ir kada bus toji karalija, kurią Tu skelbi?  Taipgi kada ir kaip ji bus įsteigta?”

Tavo reikalavimas gauti pilno, supratimo apie Dangiškąją Karaliją, negali buti dabar patenkintu; ne todel, kad aš nežinočiau apie ją visko, bet todel, kad tu, dabartiniame tavo stovyje, negalēsi jos suprasti nei įvertinti, jei aš pilnai apie ją ir paaiškinčiau.  

”Jei kas nebus gimęs*) iš augštybēs, tas negalēs matyti [graikiškai eidon**) – pažinti, ar suprasti] Dievo Karalijos.”

Nikodemas. –

Bet aš nesuprantu tavo kalbos.  ”Kaip gal žmogus užgimti senas budamas?  Ar gi jis gal antru kart įeiti į motinos yščių ir vēl gimti?”  

Ar gal Tu manai, kad atvirtimas, kurį skelbia ”Jonas Krikštytojas” ir ženklinamas apkrikštijimu vandenyje, turi kokią nors gimimo reikšmę?  

Aš pastebējau, kad Tavo mokiniai panašiai skelbia ir krikštija.  Ar šis naujasis gimimas yra reikalingas tiems, kurie galēs matyti ar įeiti į Tavo karaliją?

Jezus. –

Musų tauta yra pašvęstoji tauta, su kuriąja Dievas yra sutartį padaręs.  Visi jos žmonēs buvo Mozēje apkrikštyti jura ir debesiu, kuomet išējo iš Egipto.  

Dievas juos priēmē Mozēje, kuris buvo jų sutarties tarpininku, ant Sinajaus kalno; bet jie užmiršo savo sutartį: kaip kurie viešai gyvena kaipo muitininkai ir nusidējēliai, o daugelis kitų pus-teisingieji veidmainiai; todel it Jonas ir mano mokiniai šaukia juos atsiversti – grįžti į Dievą ir padarytosios sutarties pripažinimą.  

Taigi Jono kirkštijimas reiškia tąjį atsivertimą ir širdies bei gyvenimo pertvarkymą, bet ne naują gimimą.  Jei virš to nepardarysi nieko daugiau, tai niekad Karalijos nepamatysi.  

Jei greta persitvarkymo, [294] kurį vaizduoja Jono krikštas, negausi dvasinio pradējimo nei užgimimo, tai mano Karalijos matyti negalēsi.  

Atsivertimas atves tave atgal į teisingumo stovį; tame stovyje tu galēsi pažinti mane, kaipo Mesiją, kurio pavyzdžiu buvo Mozē.  

Taip pasišventęs man tu busi Tēvo pradētas į naują gyvenimą ir dievišką prigimtį, kuri, jei vystysis ir bus skatinama, užtikrins tavo gimimą jau kaipo naujo sutvērimo, dvasinēs esybēs, pirmame prisikēlime; kaipo tokis, tu ne tik pamatysi, bet ir dalyvausi Karalijoje. 

– Atmaina, kuri įvyks per šį naują užgimimą dvasēje, yra tikrai didelē, Nikodemai, nes tas, kuris gimęs iš kuno – yra kunu, o kuris gimęs iš dvasēs – yra dvase.  

Todel nesistebēk mano pirmesniuoju pasakymu, kad tu turi buti pradētu iš augštybēs, idant galētum suprasti, žinoti ir įvertinti tuos dalykus, apie kuriuos tu klausi.  

”Nesidyvyk, kad tau sakiau: jus turite išnaujo užgimti.”  

Skirtumas tarp tavo dabartino stovio – gimusio iš kuno, ir stovio tų, kurie gimę iš dvasēs ir kurie įeis ar sudarys mano skelbiamąją Karaliją, – yra labai didelis.  

Štai aš tau pasakysiu pavyzdį, iš kurio tu igausi nors truputį nuovokos apie tuos, kurie, gimę iš dvasēs, sudarys tą Karaliją:  

”Vējas pučia kur nori, ir tu girdi jo užimą, bet nežinai iš kur jis ateina ir kur jis eina; tokiu yra kiekvienas gimęs iš dvasēs.”  

Nors vējas pučia šian ir ten – tu jo negali matyti, kad ir jauti

 apie save jo apsireiškimą ir įtaką.  Tu nežinai iš kur jis ateina ir kur jis eina.  

Šitas pavyzdis geriausiai vaizduoja gimusius dvasēje per prisikēlimą, tuos kurie ”įeis,” ar kurie sudarys tą Karaliją, kurią aš dabar skelbiu.  

Jie visi bus nematomi kaipo vējas, o žmonēs, kurie nēra gimę iš dvasēs, nežinos iš kur jie ateina ir kur eina.

Kaip tas gali buti? – nematomos esybēs! [295]

Jezus. –

”Tu esi mokytojis Izraeliuje, o tų dalykų nežinai?” – kad dvasinēs esybēs gali buti čia, bet jų niekas nematys?  

Ar tu, kuris bandei mokinti kitus, niekad neskaitei apie Elišą ir jo tarną, ar apie Balaamo asilą? 

O taipgi daugelį kitų Šventraštyje nurodymų vaizduojančių, kad dvasinēs esybēs yra nematomos, bet gali buti žmonių tarpe?  

Pagaliaus, juk tu esi Farizējus, o juk Farizējai visi tiki į angelus, kaipo į dvasines esybes.  Bet tas viskas parodo tik tą, ką aš pasakiau pradžioje:  Jei kas nebus gimęs iš augštybēs, tas negalēs matyti (žinoti, pažinti, suprasti) Dievo Karalijos ir įvairių dalykų, kurie ją liečia.  

Elisha and his Servant

Jei tu norētum įeiti į tą Karaliją, kurią aš skelbiu, ir tapti anos sanpaveldējų su manim, tai turētum sekti paskui šviesą žingsnis po žingsnio.  

Tau taip einant pasidarys daugiau šviesos ir tai tokiu greitumu, kokiu tu spēsi prisirengti į ją.  

Aš skelbiu tuos dalykus, kurių laiką tu gali suprasti, ir darau stebuklus, sulyg kurių tu pripažinsti, kad aš esu mokytojis atējęs iš Dievo, bet tu neparodei dar savo tikējimo ir netapai viešai mano mokiniu ir pasekēju.

What is
spirit begettal?

Tu negali tikētis matysiąs daugiau, jei negyvensi sulyg to, ką matai; tik taip gyvenant Dievas duos tau daugiau šviesos ir nurodymų kitam žingsniui.  

”Ištikro, ištikro sakau tau: mes kalbame ką žinome, o liudijam tą, ką matome, bet jus [Farizējai] musų liudijimo nepriimate.  Aš papasakojau tau apie žemiškuosius daigtus, o tu netiki, tai kaip tu galēsi tikēti, jei aš tau papasakosiu apie dangiškus daigtus?”  

Butų tik tuščia pastanga aiškinti tau dangiškus daigtus, nes tu neįtikētumei ir mano pamokslas išrodytų tau esąs dar didesne nesuomone.  

Jeigu tas, apie ką aš mokinau ir kas buvo tik žemiško pobudžio, ar vaizdavo žemiškus dalykus, kuriuos tu gali suprasti ir supratai, [296] dar neįtikino užtektinai tavo minties, kad atvirai tapti mano mokiniu ir pasekēju, tai nedaugiau bus įtikinančiu tave ir tas, jei aš bučiau pasakojęs tau apie dangiškus daigtus, apie kuriuos tu neiko nežinai; nei vienas žmogus niekad neužžengē į dangų, todel nei vienas negal patikrinti mano žodžių.  

Aš, kuris nužengiau iš dangaus, vienas tik galiu suprasti dangiškus dalykus.  ”Nei vienas neužžengē į dangų, kaip tik Tas, kuris atējo iš dangaus, butent žmogaus Sunus.”

*)  Žinotē apie dangiškus dalykus gali but įgaunama vien per pradējimą iš Dvasēs; o dangiškieji dalykai gali buti pažinomi gimus iš dvasēs, esant dvasine esybe. 

Taigi matome, jog Viešpačiui reikējo turēti daug kantrybēs, kad išaiškinus karalijos ypatybes tiems, kurių prietarai ir išlavinimas neleido jiems kitaip, kaip tik iškraipytuoju žvilgsniu žiurēti į tos karalijos žemišką vaizdomainą.  

Vienok visgi išrinkimas atatinkamos klasēs dalyvauti Mesijaus karalijoje ējo savo keliu, nors vos keletas buvo išrinktų iš Izraeliaus, kuriam tas buvo teikta per septynerius metus.  

Kaip Dievas ir buvo anksčiau numatęs, delei jų neprisirengimo ir nesugabumo pasinaudoti duotąja proga ir prisitaikyti prie teikiamų išlygų, prievolēs dalyvauti Mesijaus karalijoje buvo atimtos iš jų, kaipo iš tautos, kurios tik dalelē tas prievoles gavo, ir pavestas pagonams, kad paimti ir iš jų ”žmonių Jo vardui.”  

Tarp tų taipgi vos menka dalelē, ”mažasis burelis,” įvertino tą prievolę ir tapo paskaityti vertais buti sanpaveldējais Jo Karalijoje ir Garbēje.

     Tiesa, tulu atžvilgiu bažnyčia dabar yra Dievo Karalija ir mielaširdystē dabar viekia tikinčiųjų širdyse; bet priimti tą viską, o atmesti tikrąją busimą Dievo Karaliją, kuri privalo buti įsteigta po visu dangumi, kurioje Dievo valia bus taip, kaip ir danguje, – tai reikštų paversti tuščiu ir bereikšmiu tą svarbiausį ir aiškiausį pažadą, kurį užrašē Viešpats, apaštalai ir pranašai, kad mus paskatinti ir mums pagelbēti apgalēti pasaulį.

     Mes, kurie priimame Kristų, dabar pripažįstame Jo pirktąsias viešpatavimo teises ir reiškiame Jam dēkingos ir liuosos pavaldinystēs (nuolankumo) pirm, negu Jis priverstinai įsteigs valdymą pasaulyje.  Mes pažįstame skirtumą tarp teisingųjų įstatymų, kuriuos Jis įgyvendins, ir tamsybēs karalijos, kurią palaiko valdžios pasisavintojis, dabartinasis šio pasaulio kunigaikštis.  

     Vienok šis įvykis visiškai ne panaikina tų pažadų, sulyg kurių Kristaus Karalija bus ”nuo jurų iki jurų, o nuo upių iki žemēs galų” (Psal. 72:8); kad visos tautos tarnaus Jam ir klausys Jo; ir kad prieš Jį kiekvienas kelys lenksis, kaip nusilenks visi daigtai kaip danguje, taip ir ant žemēs. (Dan. [298] 7:27; Pil. 2:10)  Priešingai, surinkimas dabar ”mažojo burelio” patvirtina tuos pažadus.

     Taigi prilyginimas apie jauną didžiuną, išējusį į tolimą šalį kad užimti karaliją ir sugrįžti ir t. t. (Luk. 19:11—15) , aiškiai nurodo, kad Karalija bus įsteigta Kirstui grįžus.  O paskelbimas Viešpaties pasiųstas bažnyčiai daug metų vēliau, sako:  ”Buk ištikimu iki mirties, o aš duosiu tau gyvenimo karuną.”  (Apr. 2:10)  

     Iš šio aišku, kad karaliai, kurie karaliaus su Juomi nebus karunuoti, neigi karaliaus kaipo karaliai šiame gyvenime.

     Bet, reikia pastebēti, kad tas bus tik tikrąjai, o ne vardinei bažnyčiai.  O pažadas sako, kad jei mes (Bažnyčia, užsivaisinusiame stovyje Karalija) dabar kentēsime su Kristumi, tai taipgi, atatinkamu laiku, kuriame Jis pasiims savo didelę galybę ir karaliaus, mes busime pagarbintais ir karaliausime su Juomi.

Parable of the Publican  and Sinner

"And again
I say unto you,
It is easier
for a camel
to go through the eye of a needle, than for a rich man to enter into the kingdom of God." Matthew 19:24

     Taigi aišku, kad Jis neturējo [299] mintyje vardinēes bažnyčios, kuri dabar viešpatauja su pasauliu, nes joje turuoliai susikuopē. Petras bara karalijos paveldējus, kad butų kantrybēje, susivaldyme, doroje ir tikējime, sakydamas:  

     ”Broliai, budēekite, kad užtikrintumet jusų pašaukimą ir išrinkimą; jei jus taip elgsitēs, tai niekad neupulsite; todel bus gausiai jums suteiktas įējimas į amžinąją musų Viešpaties ir Išganytojo, Jezaus Kirstaus Karaliją.” – 2 Petr. 1:10, 11.

Needles Eye Gate -- Humans could pass through easily; but large animals, such as camels, had to be unloaded and kneel to get through.

Jaffa Gate -- Located at the west side of Jerusalem, the Jaffa Gate has a "needle’s eye," a small opening used as a security entrance at night when the large gate was safely shut.

     Savo laisve link maisto nepražudykime musų brolio, už kurį Kristus numirē; atminkime, kad prievolēs karalijoje, kaip dabar taip minkime, kad prievolēs karalijoje, kaip dabar taip ir ateityje, yra daug didesnēmis palaimomis, negu laisvē link maisto, butent:  laisvē link gerų darbų, ramybē link Dievo per Kristų, ir linksmybē dalyvavime Šventoje Dievo Dvasēje.  

     Šitos laisvēs (dabar ir visuomet) yra taip didelēmis, kad mažesnę laisvę, kaip va apie maistą, privalome dabar paaukoti musų brolių gerovei.

Christians must be
overcomers
to sit with Jesus
in His Father's throne and reign
over the nations
of earth.

Overcoming  requires death in the Lord's service.

     Pažadai apie Karalijos garbę ir sanpaveldystę joje su Viešpačiu, ankstybąjai bažnyčiai buvo tvirtais paskatinimais į ištvermę bandymuose ir persekiojimuose, [300] apie kurių perkentimą išanksto buvo pasakyta; o iš visų suraminimo ir paskatinimo žodžių, duotų Apokalipse (Apreiškimuose) septynioms bažnyčioms, nei vieni nešviečia taip aiškiai ir stipriai, kaip šis pasakymas:  

     ”Tam, kuris pergalējo, aš leisiu sēdēti su manim ant mano sosto, taip kaip ir aš pergalējau ir esmi pasodintu su mano Tēvu ant Jo sosto;” taipgi ”Tam, kuris pergalējo, aš duosiu galę ant visų tautų.”

     Šie yra tokiais pažadais, kurių be išklaipymo negalima pritaikyti prie dabartino malonēs veikimo širdyse, neigi prie karaliavimo ant tautų dabartiniame gyvenime, kadangi pergalētojais gali tapti tik per mirtį tarnyboje ir tuomi gauti dangaus pagarbas. – Apr. 20:6.

Paul preached that
present suffering
would be followed
by future reigning.

     Apaštalas Paulius parašē šios klaidos pataisymą, nes žinojo, jog tokis manymas bus bažnyčiai kenksmingas, kaipo auklējantis pasididžiavimą ir šalinantis nuo pasišventimo.  Jis pašiepiančiai sako tokiems:  ”Jųs jau pasotinti, jus jau turtingi’ jus jau karaliaujate be musų.”  

     O paskui jis priduria jau ne juokais:  ”Duok Dieve, kad jus karaliautumete, idant ir mes (persekiojamieji apaštalai) galētume taipgi su jumis karaliauti.”  (1 Kor. 4:8)  Mat, džiaugdamiesi savo krikščionybe, žmonēs mēgino gauti iš jos kodaugiausiai sau pagarbos; gi apaštalas gerai žinojo, kad, norint buti ištikimais Viešpaties pasekējais, jie neprivalo buti tokiame stovyje.  

     Todel jis primena jiems, kad jei jau ištikrųjų [301] tas nuo senai laukiamas karaliavimas prasidējo, tai ir jis pats norētų karaliauti nemažiau už juos, o taipgi primena, kad jis, kaipo tikintysis, kenčia už teisybę, kas parodo, kad jų karaliavimas yra perankstybas ir greičiau žabanga, negu garbē.  

     Paskui, truputį pašiepdamas, jis sako:  ”Mes (apaštalai ir ištikimi tarnai) esame bepročiais delei Kristaus, bet jus esate išmintingais Kristuje; mes silpni, bet jus stiprųs, jus gerbiami, o mes paniekinti.”  

     Aš rašau šiuos dalykus ne todel, kad vien užgēdinti jus, nes aš turiu geresnį ir garbingesnį tikslą – PERSPĒTI JUS, nes dabartinos garbēs takas ne veda į tą garbę ir pagarbą, kuri bus apreikšta; tik dabartini kentējimai ir savęs išsižadējimai yra siauruoju taku į garbę, pagarbas, nemirtinumą ir karalijos sanpaveldystę.  

     Todel prašau jusų buti mano pasekējais.  Kentēkite ir bukite žeminamais ir persekiojamais dabar, kad galētumete su manimi kartu gauti gyvenimo karuną, kurią teisingasis teisējas ir Viešpats anoje dienoje duos man; ir ne man vienam, bet visiems tiems, kurie myli Jo atējimą. – 1 Kor. 4:10—17; 2 Tim. 4:8.

The Pope crowning Charlemagne

     Toki mokslai padējo pamatą svietinēms intrygoms, pasididžiavimui ir puikybei, iškilmingoms parodoms ir ceremonijoms bažnyčioje, nuskirtoms tam, kad padaryti įspudžio, patraukti pasaulį prie savęs ir įkvēpti jam paklausumo baimēs; tas viskas, žingsnis po žingsnio, vedē prie didžiųjų popiežijos užreiškimų, kad, kaipo Dievo karalija ant žemēs, ji turinti teisēs reikalauti idant visos giminēs, tautos ir žmonēs kalusytų jos įstatymų ir jos valdininkų ir butų jiems nuolankųs.  

     Šituo kalstingu reikalavimu [302] (kuriuo, matomai, apgaudinējo kaip kitus, taip ir save) popiežija vienais laikais karunavojo Europos karalius ir atiminējo iš jų karunas, o dar ir dabar savinasi tą galę, nors ir negali jau jos vykinti.

     Tokiu budu ir pasidarē tas, kad esančių vien iš vardo bažnyčios narių – toki nēra pilnai atverstais, nēra kviečiais, tik kukaliais, kviečių pamēgždžiotojais – yra jau daug daugiau, negu tikrųjų Kristaus tarnų.  

     Ir toki labai priešinasi kiekvienam tikram pasišventimui ar išsižadējimui, ne kenčia persekiojimų už teisybę, kurių vieton daugiausiai prisilaiko vien pasninkavimo formos ir t. t.  Toki tikrai karaliauja su pasauliu ir nēra eilēse prisirengenčiųjų prie dalyvavimo tikrojoj karalijoj, kurią Viešpats įsteigs antrame atējime.

DIEVO KARALIJOS DVI VAIZDOMAINI.

     Nors tas tiesa, kad, kaip pasakē Viešpats, Dievo Karalija neateis viešai – nepasirodys išpradžių savo paviršutinoje išvaizdoje, bet atatinkamu laiku ji apsireikš visiems matomais ir tikrais ženklais.  Pilnai įsteigtoji Dievo Karalija susidarys iš dviejų dalių:  dvasinēs, ar dangiškos vaizdomainos ir žemiškos, ar žmoginēs vaizdomainos.  

     Dvasinē vaizdomaina [303] visuomet bus nematoma žmonēms, o tie, kurie ją sudarys, bus dieviškos, dvasinēs prigimties, todel jokis žmogus nematē ir negalēs jos matyti (1 Tim. 6:16; Jono 1:18) ; vienok jos esybē ir galybē tvirtai apsireikš daugiausia per jos žmogiškuosius atstovus, kurie sudarys žemiškąją Dievo Karalijos vaizdomainą.

     Didžiąjam darbui, kurį pagarbintoji ir pateptoji draugija – Kristus – turēs atlikti, reikalingas jos iškēlimas į dieviškąją prigimtį, nes niekas kitas, kaip tik dieviškoji galybē gali tą darbą padaryti.  Jųjų darbas bus ne vien tik link šio pasaulio, bet link visų daigtų danguje ir ant žemēs, kaip tarp dvasinių, taip ir tarp žmogiškų esybių. – Mat. 28:18; Kol. 1:20; Efez. 1:10; Pil. 2: 10; 1 Kor. 6:3.  

*)Toje eilutēje žodžiai ”Bet kiti numirusieji neatgijo iki pereis tukstantis metų” yra netikri.  Jų nerandame seniausiuose ir patikētiniausiuose rankraščiuose:  graikiškame, sinatiškame, vatikaniškame No 1209 ir 1160, neigi syriškame.  

     Turime atsiminti, kad daugelis straipsnelių, randamų naujausiose Biblijos kopijose, yra tik priedai, kurie ištikrųjų Biblijai nepriklauso.  Kadangi paliepta yra, kad nieko nebutų pridedama prie Dievo Žodžio, tai musų pareiga yra tuoj nurodyti tokius priedus, kaip tik jų netikrumas bus susektas.  

     Čia minimieji žodžiai turbut įsiskverbē į Biblijos turinį išnetyčių tik penktame šimtmetyje, nes ankstesniuose rankraščiuose (nei graikiškame, nei syriškame) jų nēra.  Gal but, kad iš pradžių juos užrašē koks skaitytojas, kaipo pastabą lapo krašte, išrieškiančią jo mintį link turinio; perrašydamas visą knygą. vēlesnis raštininkas neatskyrē tos pastabos nuo abelnojo turinio ir įrašē viską paeiliui.

     Vienok šios pasargos atmetimas neturi svarbos aprašomame ”Plane”, nes kiti numirusieji – abelnasis pasaulis – negyvęs vēl pilnoje prasmēje, tobulumo prasmēje, kaip kad gyveno Adomas pirm nusidējimo ir pakliuvo po nuosprendžiu ”mirdamas, tu numirsi.’  

     Dievas pripažįsta gyvenimu tik tokį gyvenimą, kuriame nēra nei ligų, nei mirties.  Tuo žvilgsniu visas pasaulis yra netekęs gyvenimo, yra mirštančiu, ir apie jį tinkamiau galima pasakyti, kad jis miręs, negu kad gyvas. – 2 Kor. 5:14; Mat. 8:22.

     Tasai Amžius yra ne vien bandymo amžiumi, bet taipgi ir palaimos amžiumi, nes per prisikēlimą are atsteigimą į gyvenimą viskas, kas tik buvo prarastu, bus atsteigtu visiems, kas tik, pažinęs ir proga pasinaudojęs, liuosai pareikš savo paklausumą.  Prisikēlimas bus laipsnišku – reikēs viso amžiaus laiko jo išsipildymui, nors paprastasis atbudimas į gyvybēs ir sąvokos laipsnį bus, žinoma, tik momento darbu.  

     Todel ne greičiau, kaip už tukstančio metų, žmonija bus pilnai atgavusi pilną gyvenimo saiką prarastąjį Adome.  O kadangi kiekvienas trukumas tobulame gyvenime reiškia mirties dalį tai iš čia išvada yra ta, kad nors augščiau suminētieji žodžiai nēra tikrosios Biblijos dalimi, bet neklystant galima pasakyti, kad liusieji kiti numirusieji ne atgis (ne įgaus netektojo gyvenimo pilnybēs) kol atsteigimo ir palaimos tukstantmetis nebus užsibaigęs.

What does "resurrection"
mean?

"Marvel not at this: for the hour
is coming, in the which all that are
in the graves shall hear his voice, and shall come forth;

"They that have done good, unto the resurrection
of life; and they that have done
evil unto the resurrection
of judgment (Greek "krisis")."
John 5:28,29

The kingdom work of Jesus
and the Church

Who are the "Ancient Worthies"?

Abraham

    [304] Žemiškoji Dievo Karalijos vaizdomaina skiriama veikti šiame pasaulyje ir žmonijoje.  Ir tie, kuriems bus suteikta augštoji garbē dalyvauti joje, bus Dievo išaugštintais ir pagerbtais virš visų žmonių.  Jie yra tais, apie kuriuos minima Studijavime VIII (pusl. 151) ir kurių teismo diena buvo pirm Evangelijos Amžiaus.  

     Kartą išmēginti ir rasti teisiais, jie, atbudimo laiku, nebus statomi vēl teisimui, bet antsyk gaus dovaną už savo teisumą – umą prisikēlimą į tobulus žmones.  (Visi kiti [305] kartu su dvasine rušia bus laipsniškai pakeliami į tobulumą  Tukstantmetinio Amžiaus laiku.)  Todel šie, kaipo žmogiškieji Kristaus atstovai, susyk galēs pradēti tą jų laukiantį darbą atsteigti ir palaiminti likusiąją žmoniją.  

     Kaip dvasinē prigimtis yra reikalinga atlikimui Kristaus darbo, taip tobula žmogiškoji prigimtis yra reikalinga busiančiam darbui žmonių tarpe.  Taigi jie darbuosis žmonēse ir bus matomi, kuomet jų tobulumo garbē bus nuolatum pavyzdžiu ir paskatinimu kitiems žmonēms, kad trokštų įgyti tokio pat tobulumo. 

     O kad toki senoviški teisieji irgi dalyvaus žmoginēje Karalijos vaizdomainoje ir bus žmonijai matomi, tą pilnai liudija Jezaus žodžiai, pasakyti žydams nepripažinusiems Jo:  ”Jus pamatysite Abraomą, Izaoką ir Jokubą, ir visus pranašus Dievo Karalijoje.”  Taipgi reikia pastebēti, kad Viešpats visai nemini, jog Jis, ar apaštalai bus matomi su Abraomu.  

     Tikrenybēje žmonēs matys žemiškąją Karalijos vaizdomainą ir maišysis joje, bet nematys dvasinēs vaizdomainos; be abejo, daugelis labai gailēsis suradę, kad jie atmetē taip didelę garbę.

Moses

     Šiai veikmei bus reikalingas tobulos valstybēs įsteigimas žmonēse, su tobulais žmonēmis valdžioje, kad galētų tinkamai tvarkyti valstybēs reikalus.  Bus reikalinga nuskirti lengviausius budus kiekvieno pobudžio lavinimui, o taipgi įvairias labdarybēs priemones.  

     Tokis prakilnus darbas laipsniškam[page 306] žmonijos pakēlimui (po nematomųjų dvasinių tos pat karalijos narių priežiura) yra augšta  garbe, kuri bus teikiama senovēs teisiesiems, kurie stos į tą darbą prisirengę taip greitai, kaip tik šio pasaulio karalijos bus galutinai sugriautos ir jų kunigaikštis Šētonas surištas.  

     O kaipo dieviškai nuskirtieji Dangiškosios Karalijos atstovai, jie greitai gaus visų žmonių pagarbą ir pritarimą.

     O kuomet, tukstančio metų pabaigoje, Kristus užbaigs atsteigimo darbą (kurio didelē dalis bus atlikta su pagelba tų garbingų žmogiškųjų sandarbininkų) ; kuomet visa žmonija (išskiriant nepasitaisusius – Mat. 25:46; Apr. 20:9) stos kaipo priimtina, be jokios dēmēs, riaukšlēs ar kitokio trukumo, prieš Jehovos akis, -- tie, kurie buvo veikējais tame darbe, ”amžinai žibēs, kaipo žvaigždēs” (Dan. 12:3) tarp visų žmonių ir prieš Dievą, prieš Kristų ir prieš angelus.  

     Jų darbas ir meilēs skleidimas niekad nebus dēkingųjų žmonių užmirštas. Jie bus laikomi amžinoje atmintyje. –Psal. 112:6.

     Kaip dangaus taip ir žemēs pagarbos bus padētos po Kristaus kojomis.  Žmogaus protas gali numanyti, bet negali aiškiai suprasti tos visos garbēs, kokia apsireikš Kristuje per nesuskaitomus amžinasties laikus. –Rom. 8:18; Efez. 2:7—12.

     Abidvi pažado vaizdomaini buvo aiškiai Dievo numatytos ir nuskirtos iš pat pradžių, bet tik žemiškoji buvo Abraomui matoma.  O kadangi Dievas išrinko iš paprastosios sēklos dvasinēs klasēs vadovus (apaštalus ir kitus jiems tolygius) ir pasiulē viršiausią – dvasinę – palaimą visiems tos tautos gyviemsiems dangiškojo pašaukimo laiku, tai tas perviršijo visas tas malones, kokių tik Abraomas galējo tikētis sulyg pažado.

     Šis kelmas-pažadas augina dviejų skirtingų rušių šakas, kurių kiekviena duos prisikēlime savo skirtingus tobulus vaisius – žmoginē ir dvasinę ruši karalijos galybēje.  Išsivystymo tvarkoje pirmiau buvo gamtiškoji (žemiškoji, prigimtoji), o paskui dangiškoji eilē; bet tvarkoje, einančioje sulyg stovio svarbos ir įsteigimo laiko, pirmiau bus dvasiškoji, o paskui gamtiškoji; tokiu budu paskutiniai bus pirmaisiais, o pirmieji bus paskutiniais.—Mat. 19:30; Luk. 13:30.

This gate is traditionally
the location
where Stephen
was stoned
while giving his
sermon of  Acts 7.

     O Abraomui Dievas pasakē: ”Pakelk dabar tavo akis ir pažiurēk iš tos vietos, kurioje [page 308] dabar esi, į pietus ir į žiemius, į rytus ir į vakarus; nes visą žemę, kurią tu matai, atiduosiu amžinai tau ir tavo sēklai.  O tavo sēklą padauginsiu kaip žemēs dulkes, taip, kad jei žmogus galēs sukaityti žemēs dulkes, tai galēs suskaityti ir tavo sēklą. Kelkis ir pereik tą žemę skersai ir išilgai, nes tau aš ją duosiu.” (1 Moz. 13:14—17) 

     Steponas parodo, kad tasai pažadas dar turi išsipildyti, nes, kaip jis sako, Dievas nedavē Abraomui ”jokios paveldējystēs anoje (žemēje), net nei  tiek, kad galētų savo koją padēti.”

Tombs of Abraham, Isaac and Jacob
in Hebron

     Apie juos jis sako:  ”Tie visi numirē tikējime negavę (t. y. nesulaukę išsipildymo) pažada, nes Dievas prirengē mums geresnį dalyką (Kristų), kad jie be musų netaptų tobulais.” (Žyd. 11:13, 39, 40) 

     Tuomi vēl parodoma, kad Atpirkējas ir Atsteigējas yra dvasinis, atidavęs savo žmogybę kaipo auką už visus, ir kad iš šios dvasinēs rušies, kuomet ji bus išauginta, turēs išeiti visos palaimos per tuos, kurie tik bus nuskirti jos veikējais, ar atstovais. –Rom. 12:1; Gal. 3:29.

     Mes randame ir pranašų ir apaštalų pareiškimus aiškiai parodančius, kad atsteigimo laikuose Izraelius, kaipo tauta, bus tarp visų tautų pirmuoju prisitaikyme prie naujosios [page 309] tvarkos; kad žemiškoji Jeruzalē bus atstatyta ant senųjų griuvēsių; kad jos valstybē bus atsteigta, kaip ir pradžioje prie kunigaikščių, ar teisējų. (Izaj. 1:26; Psal. 45:16; Jer. 30:18)  

     Ir ko gi teisingesnio galima tikētis už tą, kad Izraelius pirmutinis turētų laimę pripažinti pranašus ir patrijarkus? ir kad jo susipažinimas su paklausumu (disciplina) įstatymams, kuriame jis išbuvo per ilgus laikus, prirengē jį buti nuolankiu ir paklusniu naujai Karalijos valdžiai? Ir kuomet Izraelius bus pirmąja tauta, kuri taps pripažinta ir palaiminta, apie jį yra taipgi parašyta, kad ”Viešpats pirmiausiai išgelbēs Judos šētras.”

Israel's promises
will be fulfilled
in Messiah's
earthly kingdom.

     Nors kai kurie tų įrodymų ir nēra be pamato, bet paimti abelnai, jie yra tik spēliojimu. Bet nors butų aiškiai prirodyta, kad kai kurios civilizuotos tautos paeina iš tų pasimetusių giminių, tai tas joms nesuteiks jokios pirmenybēs ”dangiškame” ar ”augštąjame pašaukime,” nežinančiame, nuo laiko jų atmetimo, jokio sirtumo tarp žydo ir graiko, tarp baudžiauninko ir liuoso žmogaus. 

     Jei tokis priparodymas bus kada nors aiškiu (jis dabar nēra aiškiu), tai jis kaip tik atatiks pranašystēms ir pažadams apie tą tautą, kuri dar laukia išsipildymo Karalijos žemiškoje vaizdomainoje.

     Iš pradžių ji susidarys vien iš dvasinēs klasēs, Kristaus Nuotakos, kuri, kaip ją matē Jonas, laipsniškai nusileis ant žemēs, tai yra, laipsniškai įeis į galę, kuomet dabartinos valstybēs sutrupēs į sklypelius Viešpaties Dienos laiku.  Vienok atatinkamu laiku bus įsteigta žemiškoji šio miesto ar valstybēs vaizdomaina, kurios nariais bus senovēs teisieji.  

     Nebus tuomet dviejų miestų (valstybių), bet bus tik vienas miestas, viena dangiška valstybē, toji, kurios Abraomas laukē,  ”miestas, kuris turi pamatus,” –valstybē įsteigta teisingume, pastatyta ant tvirto pamato, sudaryto iš Kristaus Atpirkējo teisingumo akmens, ant vertēs to atpirkimo, kurį Jis davē už žmogų, ir ant tvirtumo dieviškosios teisybēs, kuri negali daugiau pasmerkti atpirktųjų, kaip negalējo pirmiau dovanoti nusidējēliams. – Rom. 8:31—34; 1 Kor. 3:11.

     Tai iš šio garbingojo Viešpaties miesto (karalijos) eis šviesa, nušviečianti tautoms žmonēms) šventenybēs vieškelį, kuriuomi jos keliauja į tobulumą ir į pilną santaiką su Dievu. –Apr. 21:24.*)

*)Seniausiuose rankraščiuose yra aplenkiami šioje eilutēje žodžiai ”iš jų, kurie yra išganyti” ir ”šlovę.” Pastarasis žodis yra taipgi aplenktas eilutēje 26.

     Tas aiškiai parodyta symboliškoje Jono pranašystēje (Apr. 21:24-26); tame regējime jis matē ne tik žmones vaikščopkamčius jos (Karalijos) šviesoje, bet jis matē karalius garbēje į jąįeinančius; bet nei vienas negalējo jon įeiti, kuris bjaurino ją. 

     Nei vienas negali priklausyti tam miestui (Karalijai), kuris pirmiau nebuvo nuodugniai išbandytu, -- nei vienas, kuris mēgtų ar darytų prigavimą ar neteisybę; tik vien tie, kuriuos Avinēlis užrašys užsipelniusiais amžinąjį gyvenimą ir kuriems Jis pasakys: “Ateikite mano Tēvo palaimintieji ir paveldēkite jums prirengtąją Karalinją.”

     Todel reikia suprasti, kad nors, be abejo, tikrasis Jeruzalēs miestas bus atstatytas ir gal but taps pasaulio sostine, vienok daugelis pranašyščių, kalbančių apie Jeruzalę ir jos busiančią, garbę, liečia po tuo pavyzdžiu Dievo Karaliją, kuri bus įsteigta didēje garbēje.

Samaria
"...plant them
upon their land..."

     Vienu atžvilgiu jie buvo viso pasaulio žmonijos pavyzdžiu, o jų įstatymai apie nuolankumą ir gyvenimą buvo pavyzdžiu Naujojo Įstatymo, kuris bus įvestas pasauly Tukstantmentiniame Amžiujme ir busiančiuose laikuose.

     Taigi, jų kunigija vaizdavo Kristų, o jų tauta vaizdavo visus, už kuriuos tikroji auka buvo duota ir kuriems tikrosios palaimos ateis, -- “kiekvieną žmogų,” “visą pasaulį”.

     Nors pirmame atējime tas atvertē tik jų dalelę, bet antrame atējime atvers juos, kaipo tautą, ir kaipo tauta jie bus pirmuoju vaisiumi visų tautų tarpe. Pasekmēse, kiekviena pažadētoji Izraeliui palaima, išskiriant tik tąsias, kurios skirtos išrinktosioms rušims, tikrenybēje išsipildys ne vien toje tautoje, bet ir visose žemēs tautose. 

     Toje valstybēje “Die[313]vas suteiks kiekvienam žmogui, sulyg jo darbų, garbę, pagarbą ir ramybę kiekvienam gerą dariusiam, pirmiausiai žydui, o paskui pagonui; nes Dievas nedaro skirtumo asmenyse.” – Rom. 2:6, 10, 11.

     Paulius čia kalba ne apie visas Izraeliaus gentkartes, pradedant nuo Abraomo, bet apie tas gentkartes, kurios gyveno Pirmojo Atējimo laiku; o tie žodžiai pritiks visoms Izraeliaus gentkartēms, gyvenusioms Evangelijos Amžiaus laiku, tuo laiku, kuriame siuloma svarbiausioji malonē – augštasis pašaukimas į dievinę prigimtį ir į sanpaveldējystęsu Jezumi. 

     Šios malonēs Izraelius, kaipo tauta, neįstengē pazinti ir ją pralaimējo. Ir nors Dievas apsilankē pas pagonus ir jų daugelį pašaukē per Evangeliją, jie, kaipo kuniškasis Izraelius, neįstengs gauti dangiškos dovanos. Vienok viena rušis, dalelē, mažasis burelis iš visų pašauktųjų, supranta tą pašaukimą ir, savo nuolankumu ir pasišventimu daro tą savo pašaukimą ir išrinkimą tikru. 

     Tokiu budu tas, ko neįstengē gauti Izraelius, kaipo tauta, ir ko neįstengē taipgi gauti vardinē Krikščioniška Bažnyčia, bus duotas išrinktai ar surinktai rušiai, ištikimam “Kristaus Kunui” – išrinktam, ar parinktam (sulyg Dievo ankstybesnēs žinios) per dvasēs pašventimą ir įtikējimą į teisybę. – 2 Tes. 2:13; 1 Petro 1:2.

     Toliaus Paulius aiškina, kad nors Izraelius pralaimējo svarbiąją palaimą, “kurios jis jieškojo,” – svarbiausią vietą Dievo Karalijoje, vienok lieka dar daug didžiųjų pažadų, kurie turi tai tautai išsipidyti; jis sako, kad Dievo dovanos, pašaukimai, sutartys ir pažadai negali pasilikti neišsipildžiusiais. 

     Dievas žinojo pabaigą iš pradžių; Jis žinojo, kad Izraelius atmes Mesijų; savo permatyme duodamas tokius nedviprasmius pažadus, Dievas parodo, kad Izraelius bus dar panaudotas Dievo tarnyboje, kaipo įrankis, per kurį bus palaimintas pasaulis, nors “Izraelius negavo to, ko jieškojo” – svarbiosios malonēs.

Israel was temporarily
cast off from
God’s favor.

     Dievas laikē paslaptyje augštąsias dvasines malones iki atatinkamo laiko, o duotieji Izraeliui pažadai minējo mien apie žemiškąsias malones, nors Jis teikē anam pirmuoju pasiulymu ir dvasinių malonių, taigi teikē jam net daugiau, negu buvo pažadējęs. 

     Šitie pažadai, sako Paulius, negali nešsipildyti, ir pasiulymas pirmiau paslēptosios malonēs, o Izraeliaus aklas anos atmetimas, jokiu budu nepanaikina nei nepadaro beverčiais kitų pažadų. 

     Todel, apaštalas sako, nors Izraelius, kaipo tauta, yra išmestas iš malonēs tam laikui, kuriame Kristaus nuotaka bus renkama taip [315] iš žydų, kaip ir iš pagonų, vienok ateis laikas, kuomet, kaip jau bus sudarytas Atpirkējas (Kristus, Galva ir Kunas), dieviškoji malonē sugrįš pas kuniškąjį Izraelių, o Diviškasis Atpirkējas prašalins bedievybę nuo Jokubo,* ) ir taip visas Izraelius bus išganytas (atverstas į malonę), kaip pranašo parašyta. Apaštalo žodžiai yra toki:--

     Ir šitaip visias Izraelius bus išganytas, kaip yra parašyta: ‘Ateis Atpirkējas [Kristus, Galva ir Kunas] iš Siono ir nukreips bedievyę nuo Jokubo. Ta yra mano sutartis su jais, kad aš atimsiu jų nuodēmes.’ 

     Sulyg Linksmųjų Naujienų [Evangelijos] aš juos laikau priešais jusų delei, bet sulyg išrinkimo aš [vis dar] juos myliu tēvų delei, nes Dievo gausios dovanos ir pašaukimas yra dalykais, kurių neprivaloma gailētis. 

     Nes lygiai kaip ir jus [pagonai] kartą netikējote į  Dievą, bet dabar gavote mielaširdystę per anų netikējimą, taip ir jie dabar netikējo, kad gautų mielaširdystę per jusų mielaširdystę (iš pagarbintosios Bažnyčios rankų). 

     Nes Dievas uždarē visus drauge del netikējimo, kad ant visų galētų susimilti [Palyginkite Rom. 5:17-19] O, kokia didi Dievo turtų, išminties ir pažinimo gilybē!—Rom. 11:25-33.

*Dvasinis Izraelius niekad nevadinamas “Jokubu.”

KARALIJOS PAVELDĒJAI.

“Kas užeis ant Jehovos kalno [reiškiančco Karaliją? ar kas stos Jo šventoje vietoje [šventinyčioje]? Tas, juris turi švarias rankas ir nekaltą širdį.” – Psal. 24:3,4.

     Jeruzalēs miestas buvo pastatytas ant kalno [316]viršaus – dvilypio viršaus, nes jį skyrē Tyropeono klonis į dvi dali. O vienok tai buvo vienas miestas, aptvertas viena siena, su tiltais jungiančiais abi pusi. Ant vienos to kalno viršunēs buvo pastatyta šventinyčia. 

     Tą buvo galima suprasti reiškiančiu vienybę tarp karališkosios ir kunigiškosios kokybēs pagarbintoje Bažnyčioje; ar vieną Dievo Karaliją dviejose vaizdomainose – dvasinę šventinyčią, ne žemiškos pradžios, bet naują, dangiškos ar dvasinēs prigimties (Žyd. 9:11), skirtingą, vienok suvienytą su žemiškąja vaizdomaina.

     Iš tų, kurie ketina buti Karališkoje Kunigijoje, yra reikalaujama tyrumo, taip kaip tyru yra musų pašaukimo aukštasis kunigas, kad jie butų vertais tapti sanpaveldējais su Juo. O tas, kuris turi savyje tokią viltį, tuomi apvalo save ir tampa taip švarui, kaip ir Jis yra. 

     Tas, kaip parodyta, yra pasiryžimo nekaltybē, kuri yra laikoma musų pilna ir tikra nekaltybe, Kristui priklausančiąja nekaltybe, papildančia musų neapsilenkiamus nedateklius, bei stiprinančia musų neapsilenkiamus silpnumus, kuomet mes einame paskui dvasę, o ne paskui kuną.

     Jie mylējo teisingumą, neapkentē neteisybēs ir giliai liudējo ir gaiējosi, jei kada buvo paklaidos apgalēti, ar jei suklupo per silpnumą. Tas taipgi buvo ir su tikinčiaisiais [317] Evangelijos Amžiuje, o tas taipgi bus ir Tukstantmetiniame Amžiuje, kuomet Dievo teisybēs dvasē, bus išlieta ant visų kunų. 

     To Amžiaus pergalētojai taipgi turēs stengtis užlaikyti širdies ir gyvenimo nekaltybę, kad gauti teisių, sulyg Dievo patvarkymų, įeiti į miestą – į karaliją parengtą jiems nuo pasaulio pradžios, --  atsteigtąją pirmapradę viešpatystę

The iron rule
will grant no liberty
to do wrong.

GELEŽINĒ VALDŽIA

     Daugelis klaidingai mano, kad kuomet ateis Kristaus Tukstantmetinē Karalija, tai kiekvienas bus patenkintas jos valdžia. Bet taip nebus. 

     Jos patvarkymai bus daug daugiau reikalaujantys, negu kokioje nors pirmesnēje valdžioje, o žmonių laisvēs bus aprubežiuotos iki tokio laipsnio, kuris, be abejo erzins daugelį tų, ką daba rekalauja laisvių praplētimo. 

     Laisvē pasigerti ir persivalgyti, ar kitus nugirdyt bei pervalgydinti, ar kitokiu budu apsilenkti su padorumu, nebus duodama niekam. Laisvē ar leidimas daryti ką nors negero nebus teikiama nei vienam. 

     Vienatinē laisvē, kokia bus duota kiekvienam, tai bus tikroji ir garbingoji Dievo sunų laisvē, -- laisvē daryti gerą sau ir kitiems visokiais budais; bet nieko nebus leista daryti, kas galētų kenkti ar įžeisti ką nors Dievo Karalijoje. (Izaj. 11:9; Rom. 8:21)

     Tokią valdžią, be abejo, daugelis jaus peraštria esant, kaipo laužančią visus jų pirmesniuosius papročius ir palinkimus, ir kaipo griaujančią visas esančias įstaigas, pamatuotas tais klaidingais papročiais ir klaidingais supratimais apie laisvę. 

     Tokia valdžia, del jos tvirtumo ir gyvumo, symboliškai yra vadinama geležine valdžia – “Jis valdys juos geležine lazda.” (Palyginkite Apr. 2:26; Psal. 2:8—12 ir 49:14) 

     Tuomi [318] išsipildys pasakymas: “Teisimą išpildysiu sulyg šniuro, o tesisingumą sulyg liudēs., (Dailydēs šniuru suranda tiesumą, o liude – statumą. Vert.) 

     Ir ledai [teisingasis nuosprendis] sukuls melų prieglaudą, o vandenys [teisybē] užlies jų pasislēpimo vietą,” o kiekvienas pasēptasis daiktas turēs but parodytas. – Izaj. 28:17; Mat. 10:26.

     Kad pritaikyti dabartinį sau-pataikavimo ir pasitenkinimo gyvenimą prie tos valdžios, tuomet tikrai reikēs, ir bus duota, daug skaudžių rykščių, kol bus išmokti tos Karalijos reikalavimai – teisių lygybē, teisybē ir teisingumas. (Psal. 89:32; Luk. 12:47, 48) Lekcija apie šiuos dalykus pirmiausiai ateis gyvenančiai kartai ir jau yra netoli. – Jok. 5.

     Jie supras kad Dievo planai ir įstatymai pabaigoje yra geriausi visiems, kuriuos tik liečia ir galutinai išmoks mylēti teisingumą ir neapkęsti neteisybēs. (Psal. 45:7; Žyd. 1.9) 

     Visi, kurie tame karaliavime nebus išmokę mylēti teisybę, bus laikomi nevertais amžinojo gyvenimo ir bus išrautais iš žmonių tarpo – Apašt. Darb. 3:23; Apr. 20:9; Psal. 11:5-7.

"And when all things shall be subdued unto him, then shall the Son also himself be subject unto him that put all things under him,
that God may be all in all."
I Corinthians 15:25,28

AMŽINOJI KARALIJA.

“Juhova bus karaliumi ant visos žemēs toje dienoje.” (Zach. 14:9)

    Karalija, kurią Jehova įsteigs Kristaus rankose Tukstantmetinio Amžiaus laiku, bus Jehovas Karalija, bet po tiesioginiu Kristaus, [319] Jo vice-karaliaus, valdovu, beveik tokioj tvarkoj, kaip kad buvo Suvienytų Valstijų valdomos Pietinēs Valstijos po sukilimo. 

     Pietinēs Valstijos kai kuriam laikui buvo paliktos valdytis savaimi išrinkimu savo valdininkų kurie nesutinka su konstitucijiniais Suv. Valstijų įstatymais, tik buvo jose pastatyti gubernatoriai pilnoje galēje veikti ir pertvarkyti tų valstijų valdžias, kad atvesti jas vēl į pilną santaiką su centrale valdžia. 

     Todel ir specialis Kristaus karaliavimas ant žemiškų dalykų yra tik nuskirtam laikui bei nuskirtam tikslui, ir jis užsibaigs, kuomet tikslas bus atsiektas. Žmogus per pasipriešinimą neteko Dievo duotųjų jam teisių – tarp jų ir teisēs valdyti save santaikoje su Jehovas įstatymais. 

     Dievas, per Kristų, atgrąžino visas tas teises ir užtikrino teisę ne vien žmogui sugrįžti į savo pirmesniąją nuosavybę, bet ir sugrįžti į savo pirmesnįjį stovį – buti žemēs karaliumi. 

     Vienok žmogaus sugražinimui, sulyg Dievo patvarkymo, tuo budu, kad jis turētų pasimokinimą iš dabartinų prityrimų, butent – reikalaujant, kad jis pats darytų pastangų link savo atgrižįmo – reikēs stiprios ir tobulos valstybēs.Ir šitoji laimē užbaigti žmogaus atgrąžinimą, teisē, kurios gavimui Jis numirē, yra pavesta Kristui; o “Jis turēs karaliauti pakol bus padējęs visus prišus po savo kojomis” – pakol neliks nei vieno Jo nepripažinančio, negarbinančio ir neklausančio. 

     Tuomet, užbaigęs, savo pasiuntinybę žmonijos patvarkymo ir atsteigimo reikale, Jis įteiks Karaliją Dievui Tēvui ir žmonija, kaip ir pradžioje, bus tiesioginiuose santikiuose su Jehova, nes žmogaus Kristaus Jezaus tarpininkstē bus pilnai pasibaigus ir didysis sutaikymo darbas visiškai užbaigtas. – 1 Kor. 15:25—28

     Pilnoji to tobulo įstatymo reikšmē susyk pasmerktų juos už tai myriop. (2 Kor. 3:6) Dabar mes priimami vien per Kristaus atpirkimą. 

     Bet kuomet Kristus ąteiks Karaliją Tēvui, Jis įteiks visus nesuklydusiais preiš Jį tinkančius ir sugebančius naudotis amžinomis palaimomis sulyg Jehovos tobulų įstatymų. Visa baimē tuomet pražus ir Jehova bei Jo atsteigti sutvērimai bus pilnoje santaikoje, kaip kad buvo pradžioje.

     Taip Dievo Karalija gyvuos amžinai. Ir taip mes skaitome Viešpaties žodžiuose: “Tuomet Karalius tars tiems, kurie bus Jo dešinēje [tie, kurie Tukstantmetiniame viešpatavime bus užsipelnę tos vietos sutikimu ir nuolankumu], Ateikite jus, mano Tēvo palaimintieji [tie, kuriuos mano Tēvas paskyrē tam palaiminimui], paveldēkite Karaliją surengtą jums nuo pasaulio sutvērimo.”

      Kristuje prieš pasaulio sutvēri[321]mą. Ir nors specialis Kristaus tarmininkavimas ir karaliavimas ant žemēs pasibaigs, kaip buvo parodyta, bet mes neprivalome manyti, kad Kristaus garbē, viešpatavimas ir galybē tuomet pasibaigs. 

     Ne, Kristus yra amžinai įjungtu į visą dieviškąją garbę ir galybę Jehovos malonēs dešinēje; o Jo Nuotaka ir sanpaveldējai amžinai dalyvaus Jo didējančioje garbēje. 

     Apie tuos stebuklingus darbus, kurie laukia to išaugštintojo Jehovos Atstovo galybēs kituose pasauliuose, mes čia nekalbēsime virš priminimo dieviškosios galybēs nesibaigimo ir veiklumo, bei pasaulio neišmatuotumo.

     Šis ir yra tuomi, ko visas sutvērimas, savo nežinotēje, taip ilgai laukē, dejuodamas, -- laukē Dievo Sunų pasirodant, bei laukē karaliljos, kuri sunaikins nedorą, o palaimins ir išgydys visas tautas. – Rom. 8:19; 16:20.

MESIJO VIEŠPATAVIMAS

“Štai dangaus debesiuose pasirodo,
Dievo mielasis Sūnus,
Jis geresnius laikus įvyking pradējo,
Jo Karalija veik įsteigta bus.
Jis ateina žmoniją palaiminti atsteigti,
Ir malonę ir tiesą ant żemēs įsteigti.

“O Tēve paskubink tą priżadētą valandą,
Kuomet po Jo kojų padēta bus
Visa valdżia ir galybe bei pagarba Jam duota;
Jį gerbs emē ir dangus:
Nes Jis valdys visus kraštus,
Ir Išganytoju visu żmonių bus.

“Tuomet visi Jo balso klausys,
Ir kas diena Jo vedami
Mokinsis iš Jo ir Jo prisakymus użlaikys,
Ir stangsis gyventi Jį sekdami,
Kuomet Tas, kuris pergalējo mirtį,
Apgalēs nuodēmę ir pabaigs ją naikinti.

Kaipo Dievo atstovas Jis karaliaus,
Nedorą ir mirtį sunaikins,
Visus iš kapų iškels ir išgydys, vadaus,
Ir visus gyvuosius laimins:
Tai Dievo Karalija, palaiminta,
Ant żemēs įsteigta ir visur išplatinta.