Studijavimas 3

Žvilgsnis Į Bibliją, Kaipo Į Dieviškąjį Apreiškimą Proto Šviesoje

Biblijos Tvirtinimai ir Paviršutinis Jos Patikētinumo Įrodymas. – Jos Senoviškuimas ir Užlaikymas. – Jos Moralē Įtaka. – Rašytojų Tikslai. – Abelnasai Raštų Pobudis. – Mozēs Knygos. – Mozēs Įstatymai. – Mozēs Įkurtosios Valdžios Ypatingumai. – Ji Nebuvo Kunigiškos Valdžios Systema. – Nurodymai Svietiškiems Valdovams. – Turtingojo ir Beturčio Lygybē Prieš Įstatymus. – Apsaugos Prieš Užgrobimą Žmonių Teisių. – Kunigija Nebuvo Išskiriamąja Klase, Kaip Ji Buvo Užlaikoma ir t. t. – Svetimžemių, Našlių, Pranašų ir Naujojo Testamento Rašytojų? – Stebuklai Nēra Nepatikētinumu. – Logišos Išvados.

A reasonable, thinking mind will examine God’s Word

     Šią didžiąją senaknygę nors be blogų tikslų, bet per apsirikimą klaidingai aiškino jos rēmējai, kurių daugelis net savo gyvybę už ją padējo; o vienok jie jai daug daugiau pakenkē, negu jos priešai, nes tvirtino, jog jų senai gerbiami ir jiems po jų tēvų tradiciniai tekusieji klaidingi samprotavimai apie teisybę yra paremti ant Biblijos. 

     Jeigu toki asmens pabustų ir peržiurētų išnaujo tą knygą, tai tuomi pat ištrenktų ginklą iš savo priešu rankų!

Gutenberg Bible,
printed 1452-1455 in Mainz, Germany, by Johannes Gutenberg

The Bible has been miraculously preserved

The Tyndale Bible

     Biblija sakosi esanti tokiu Dievo apreiškimu ir ji, mums rodosi, turi užtektinai svarbių paviršutinių įrodymų, kad tas tikrai taip ir yra, todēl mes drąsiai galime stvertis nuodugnesnio jos tyrinējimo, kad suradus pilnesnio ir aiškesnio įrodymo, jog ji tikrai yra Dievo Žodžiu.

     Biblija yra seniausia iš esančių knygų skaičiaus: ji pergyveno trisdešimties šimtmečių audras. Žmonēs visokiais budais stengēsi nušluoti ją nuo žemēs paviršiaus: jie ją laikē paslēpę, degino, net baudē mirčia tuos, kurie ją pas save laikē; darē didžiausius persekiojimus tiems, kurie jos mokslui tikējo. 

     Vienok knyga išliko iki šiol. Šiandien, kuomet jos priešu daugybē miega mirties miegu, kuomet šimtai knygų prirašytų dēlei jos išpeikimo bei atmetimo, senai jau yra užmirštyje, Biblija surado kelią į kiekvieną ant šios žemēs tautą ir į kiekvieną kalbą, nes yra išleista suvirš du šimtu jos, vertimų.

     Patsai faktas, kad šioji knyga išsilaikē per tiek daug šimtmečių, neatsižvelgiant į tokius nesvietiškus bandymus ją sunaikyti, yra tvirtu įrodymo, kad Didžioji Esybē, kuri sakosi esanti jos, autoriumi, yra ir jos Užlaikytoju.

Qumran Caves

Dead Sea Scrolls

    Dating from 100 B.C. to 100 A.D., the Dead Sea Scrolls were preserved in clay urns in the Qumran caves until their discovery in 1948. 
   Every book in the Old Testament, except Esther, is represented.

St. Catherine's Monastery

Sinaitic Manuscript

    Priceless parchments of the Sinaitic Manuscript, 4^th c. A.D., were preserved within the walls of St. Catherine’s Monastery in the heart of Sinai.  Discovered in 1859 A.D. by Count Tischendorf, the Codex Sinaiticus contains the New Testament and parts of the Old Testament.

The Geneva Bible

     Biblija nēra tai knyga vien pasiskaitymui: ji yra knyga, kurią reikia atydžiai ir protingai studijuoti, nes Dievo mintys yra augštesnēs už musų mintis, o Jo keliai yra augštesni už musų kelius. Ir jei mes norime suprasti Amžinojo Dievo planą ir mintis, mes privalome sukuopti visas savo pajiegas tam svarbiam darbui, nes didžiausi teisybēs turtai nevisuomet guli paviršiuje.

The Bible points and refers to one prominent character:
Jesus of Nazareth.

     Kad šisai Jezus buvo nukryžiavotas todēl, kad pasipriešino žydams ir jų kunigijai –– yra taipgi faktu, kurį patvirtina istorija, nekalbant jau apie Naujojo Testamento rašytojų įrodymus. Naujojo Testamento rašytojai (išskiriant Paulių ir Luką) buvo to Jezaus iš Nazareto asmeniškais draugais ir mokiniais, ir Jo mokslus raštuose išdēstē.

  
Pool of Siloam
Jesus healed a blind man at the Pool of Siloam John 9:11.

     The pool is one of the few undisputed localities in ancient Jerusalem. Waters from the Spring Gihon flow into the Pool of Siloam through a tunnel which was engineered by King Hezekiah in 715 BCE. Hezekiah's 1750 foot tunnel can still be traversed by foot today.

Golgotha
“And he bearing his cross went forth into a place called the place of a skull, which is called in the Hebrew Golgotha.”
John 19:17

Garden Tomb
“Now in the place where he was crucified there was a garden; and in the garden a new sepulchre...” John 19:41

The disciples were committed to an unpopular cause.

     O globodami Jo darbus ir skleisdami Jo mokslą tie vyrai statē save į pavojų buti persekiojamais, niekinamais ir varginamais; jie statē į pavojų net savo gyvybę, ir kai kurie jų buvo net užkankinti. Sakysime, kad Jezus, gyvendamas, ir buvo ižymiu asmeniu kaip savo gyvenimu, taip ir mokinimu, vienok kokius tikslus tie vyrai galējo [42] turēti skleisdami Jo darbus jam numirus, ypač dar numirus tokia negarbinga mirčia? 

     O jeigu mes daleisime, kad tie rašytojai tik patys sugalvojo savo papasakojimus ir kad Jezus buvo vien tik jų išmislytas didvyris, tai kaip butų kvaila manyti, kad pilno proto žmogus, parašes jog Jezus buvo Dievo Sunumi, jog buvo viršgamtiškai pradētu, jog turējo viršgamtišką galę raupuotus išgydyti, aklai gimusiems suteikti regējimą, kurtiems gražinti girdējimą ir net numirēlius atgaivinti, – kaip, sakome, nesąmoninga butų manyti, kad jie nugalvoję tokią istoriją užbaigtu ją tuomi, kad mažas Jo priešu burelis nužudē Jį, kaipo prasikaltēlį, kuomet Jo draugai ir mokiniai, o jų tarpe ir patys rašytojai, užmiršo Jį ir pabēgo nuo Jo svarbiausiame momente?

What motivated the writers of Scripture?

Jeremiah

     Kohi tikslai butų juos vedę taip daryti? Ar jie galējo iš to tikētis turtų, garsaus vardo, galingumo, ar kitokių žemiškų atlyginimų? Jezaus draugų skurdas ir net jų pačių Mokytojaus nepopuliariškumas tarp didžiųjų Judējos religionistų atmeta tokią mintį. 

     Patsai faktas, kad Jis mirē kaipo piktadarys ir ramybēs ardytojas, neišsidirbęs sau net gero vardo, visiškai negalējo teikti vilties tiems, kurie mēgintų palaikyti Jo mokslą, kad susilauks už tą garsaus vardo, ar kitokių žemiškų gerybių. 

     Priešingai, jei tokis butų buvęs Jezaus mokslo skelbējų tikslas, tai ar nebutų jie kogreičiausiai jį pametę matydami, kad už jį laukia juos pažeminimai, persekiojimai, kalējimai, plakimai ir net mirtis? 

     Jau patsai protas aiškiai sako, kad žmonēs, kurie paaukojo savo namus, reputaciją, garbę ir gyvybę; kurie gyveno ne dēlei laikinojo atlyginimo, bet kurių svar –– [43] biausiu tikslu buvo pakelti kiekvieną žmogų, ir ku­rie skiepijo augšciausios rušies doras, –– tie žmonēs ne vien turējo tikslus, bet tie jų tikslai buvo tyriausios ir augšciausios rušies. 

     Protas taipgi sako, kad mokslas tų žmonių, kurie veikē vien tyrais ir gerais tikslais, yra dešimtį kartų svarbesniu už paprastųjų rašytojų mokslą. Nebuvo taipgi tie žmonēs fanatikais: jie buvo tyro ir tvirto proto vyrais ir kiekviename atsitikime jie parodē savo aiškų tikējimą ir viltį; jie iki pabaigos buvo ištikimais savo įsitikinimams.

The Biblical writers were honest and faithful to the Lord.

     Tas turi nustebinti tuos, kurie mano, jog Biblija yra tai tyčiomis padirbta istorija sukēlimui žmonēse pagarbos link religijos systemos. O čia išstatomasai pirmyn teisingumas rodo, jog Biblija yra teisinga.

      Apgavikai, norēdami parodyti žmogų dideliu, o ypač tokį žmogų, kurio raštai norima parodyti esančiais Dievo įkvēptais, be abejo butų nupieše tokio žmogaus pobudį nekaltu ir prakilniu iki paskiausio laipsnio. Taigi faktas, kad tokios taktikos Biblijoje neprisilaikyta ir yra rimtu įrodymu, jog ji nebuvo suklastuota apgaudinējimo tikslams.

Examine the character of the writings

The writers were acquainted first hand with the facts

     Pirmosios Naujojo Testamento penkios knygos [44] ir keletas Senojo Testamento knygų yra vien apipasakojimai, arba istorijos apie tuos įvykius, koki buvo rašytojams žinomi ir jų pobudžiu patvirtinti.

      Kiekvienam aiškiai matoma, kad čia nereikējo turēti specialio įkvēpimo paprastuoju budu rašant teisybę apie tuos dalykus, apie kuriuos jie pilnai ir aiškiai viską žinojo. 

     Bet kadangi Dievas norējo daryti žmonēms apreiškimus, tai šiose istorijose apipasakojimai apie einamuosius atsitikimus turi panašumo į tuos apreiškimus, kas duoda tvirtos priežasties manyti, jog Dievas taip sutvarkē, kad teisingasai rašytojas, kurį Jis šiam darbui išrinko, butų apsipažinęs su reikalingiausiais įvykiais. 

     Šių istoriškųjų Biblijos dalių teisingumas beveik visiškai remiasi ant tu rašytojų pobudžių ir tikslų. Dievo žmonēs melagysčių nepasakos, kaip ir tyras šaltinis neduos sudrumsto vandenio. Šių raštų abelnas turinys prašalina visokią, nuožvalgą, buk jų autoriai norējo pasakyt ar padaryt ką, nors negero, idant iš to išeitų gerovē.

     Yra žinoma, kad žydų Šventraštyje telpa kaip istorija, taip ir įstatymai bei pranašystēs, ir kad jų istorijos, genealogijos ir tt., ypač smulkmeniškai išdēstytos, nes buvo tikimąsi, kad Mesija ateis vien iš parinktosios Abraomo padermēs. Tos priežasties dēlei mes matome šio dvidešimtojo amžiaus šviesoje kai kuriuos tos istorijos įvykius gana nemandagiai užrašytus. 

     Pavyzdin, aiškus užrašas apie Moabitų ir Ammonitų tautų atsiradimą bei jų giminingumą, Abraomui ir Izraelitams, buvo, matomai, istoriko nuomone, pilnu jų atsiradimo apipasakojimu. (1 Moz. 19:36-38.) 

     Taip pat labai smulkmeniškas [45] aprašymas paduodamas apie Judos vaikus, iš kurių paējo karalius Dovidas ir iš kurio išvedama Jezaus motinos Marijos, o taipgi ir Jos vyro Juozapo paējimas (Luk. 3:23, 31, 33, 34; Mat. 1:2-16), siekiantis atgal net Abraomą. 

     Tokio padermēs įrodymo reikalingumas buvo labai svarbus, nes iš šios giminēs (1 Moz. 49:10) turējo ateiti Izraelių valdantysis Karalius, jis gi pažadētasai Mesija. Todēl tai kituose atsitikimuose tokių smulkmenų nēra paduodama. (1 Moz. 38).

We find a reason for details

     Niekas negali tyra sąžine pasakyti, kad Biblija kame nors paremia nepadorumą. Taipgi reikia žinoti, kad tie patys įvykiai gali buti atpasakoti kitose kalbose daug mandagiau, bet kadangi Biblijos vertējai buvo perdaug sąžiningais, ir tai visai teisingai, kad kame nors neatsitolinti nuo užrašytosios minties, ir kad jie gyveno tais laikais, kuomet nebuvo tiek daug paisoma apie parinkimą gražių sakinių, kaip kad musų laikuose yra; o tą patį galima pasakyti ir apie senuosius Biblijos laikus ir apie tų laikų išsireiškimo budus, todel ir randame įvykius užrašytus tokioj formoje, kokia mums išrodo nemandagi. 

     Vienok Naujame Testamente nei didžiausis priekabių jieškotojis nesuras panašių išsireiškimų.

Moses Leading Israel Out of Egypt

MOZĒS KNYGOS IR JOSE PASKELBTIEJI ĮSTATYMAI.

     Pirmosios penkios Biblijos knygos yra paprastai vadinamos Penkiomis Mozēs Knygomis, nors jo vardo, kaipo autoriaus, jose niekur neminima. Kad [46] tos knygos buvo ar tai paties Mozēs, ar sulyg jo paliepimo parašytos, nēra reikalo abejoti; o jo mirties ir palaidojimo apipasakojimas buvo jo sekretoriaus pridurtas. 

     Ir nors nēra jose aiškiai pasakyta, kad jas paraše Mozē, vienok tas dar neirodo, kad ne jo jos parašytos; juk jei kas kitas tąsias knygas butų parašes, kad apgauti ir suvilioti skaitytojus, tai, be abejo, butų paminējęs, jog jas paraše didysai Izraeliaus vadas ir valstybininkas, nes tokiu pasakymu butų sudrutinęs savo viliugystę. (Žiur. 5 Moz. 31:9-27.) 

     Vieną dalyką mes žinome tikrai, kad Mozē išvedē žydų tautą iš Egipto. Jis suorganizavo žydus į tautą sulyg tose knygose surašytų įstatymų, ir žydų tauta liuosu noru per tris tukstančius metų laiko tas knygas už Mozēs dovaną ir taip šventai jas saugoja, kad anei mažiausia atmaina ar pataisa nēra leistina jose daryti. Tas užtikrina, kad jų turinys yra teisingas.

"He stretcheth out the north over the empty place, and hangeth the earth upon nothing."
Job 26:7

     Kaip tik skirtinga yra Pirmoji Mozēs Knyga: ji pradeda protinguoju daleidimu, kad Dievas Tvērējas, toji Pirmoji Išmintinga Priežastis jau buvo nuo amžių. Joje nerašoma apie Dievo pradžią, bet apie Jo darbų pradžią systematinēje ir tvarkioje eisenoje: “Pradžioje Dievas sutvērē daugų ir žemę.” 

     Paskui, neįsigilinant į žemēs atsiradimo smulkmenas, pasakojama apie šešias dienas (epokas), kurių laiku toji žemē buvo prirengta žmogui. Toji pažvalga pasitvirtino surinktoje per keturis [47] tukstančius metų mokslo šviesoje. 

     Todēl daug protingiau yra tikēti, jog tosios knygos autorius Mozē buvo Dievo įkvēptu, negu manyti, kad vieno žmogaus protas buvo didesniu už visų kitų žmonių pastangas ir tyrinējimus per tris tukstančius metų, remiamus naujaisiais išradimais ir pinigų milijonais.

The Mosaic Law was unequaled.
Today we base our laws on the Law of Moses

     Paskui pažiurēkime į tvarką, tuose raštuose išdēstytų įstatymų. Tikrai joki įstatymai negali su jais susilyginti taip jų laikų, kaip ir šiame dvidešimtame šimtmetyje. O šio šimtmečio įstatymai yra pamatuojami ant padētojo Mozēs įstatymais pa­mato ir tvarkomi abelnai žmonių, kurie pripažino, kad Mozēs įstatymai turi dievišką, pradžią.

     Dešimtis Dievo Prisakymų yra trump a visų įstatymų sątrauka. Šie Prisakymai taip gražiai apglobia ir apeigų ir doros įstatymus, kad turi nustebinti kiekvieną tyrinētojį; ir jei jie nebutų buvę žinomi ankšciau, ir butų dabar surasti Graikijos, Romos ar Babylonijos (tai tautos, kurios iškilo ir griuvo daug vēliau po tų įstatymų davimo) griuvēsiuose, ar likučiuose, tai butų laikomi stebētiniausiu, jei jau ne viršgamtišku daigtu. 

     Bet jų pažini­mas ir nuolatus vartojimas šiek tiek sumažino susidomējimą jaisiais, taip kad jų svarba darosi žmonēms (išskiriant tik keletą) beveik neįmatoma. Tiesa, tie Prisakymai nemokina apie Kristų; bet jie buvo duoti ne krikšcionims, tik žydams ir tai ne mokinti juos tikējimo į atpirkimą, bet kad įtikinti juos, jog yra nuodēmēs stovyje ir reikalingi atpirkimo. 

     Ir tų Prisakymų svarbą Šviesusis Krikšcionybēs Įsteigējas aiškiai pabrieže šiais žodžiais: 

“Mylēsi savo Viešpatį Dievą visa savo širdimi, visa savo siela, visa savo minčia ir visa savo pajiega,” o taipgi 

“Mylēsi savo artymą, kaipo patį save.” –– (Mork. 12:30, 31.)

The Israelites lived under the government of God

The Levitical Priesthood

     Žydų stoveinēs viduryje parengtoje Šventinyčioje buvo “Švenčiausioji” vieta reiškianti Jehovos, kaipo jų karaliaus, buveinę, kuomet viršgamtiškais budais jie gaudavo nurodymų, kaip atinkamai tvarkyti tautos reikalus.

The Tabernacle, in the center of the Camp, had a manifestation of God’s presence in its Most Holy apartment.

Ark of Covenant in the Most Holy

      Buvo įsteigta kunigija, išimtinai prižiurēti šventinyčią, ir tik vien per kunigiją, buvo galima su Dievu susižinoti ir prie Jo prieiti. Kalbant apie tą, gali ateiti pirmiausia mintis tokia: 

The privileges of the priests were limited

Priest in
Most Holy

“Štai va kaip sutvarkyta jų organizacija! Pas juos, kaip ir pas kitas tautas, kunigai valdē žmones panaudodami jų lengvatikystę ir baimingumą, sau garbēs ir pelno įgijimui.” 

     Bet palaukite, mielieji, nesiskubinkite daryti neprielankių išvadų. Turint geros progos ištyrti ši dalyką faktais, nēra reikalo staiga šokti į išvadas be faktų. 

     Yra daug priešingų tokioms išvadoms įrodymų. Kunigų teisēs ir privilegijos buvo aprubežiuotos; jie neturējo jokios pasaulinēs valdžios ir jiems nebuvo duota jokių progų panaudoti savo tarnybą žmonių sąžinēs ir teisių išnaudojimui. O tokia tvarka buvo nustatyta paties Mozēs, kuris irgi buvo kunigijos nariu.

A theocratic government was established

Moses

Elders of Israel

     Tuomi tai laiku ir tapo įsteigta pasaulinē valdžia, kuri ištikrųjų buvo demokratija. Bet čia prašome nesuklysti supratime: Netikinciųjų žvilgsniu butų skaitoma Izraeliaus valdžia [49] kaipo demokratinē, kuomet ji pati apie save sako buvusi teokratinē, tai yra Dievo valdžia; mat Dievo duotieji per Mozę įstatymai buvo nekeičiami: nei prie jų pridēti, nei iš jų atimti nieko nebuvo galima. Taigi matome, kad Izraelitų valdžia buvo skirtinga nuo visų pirmesniųjų ir vēlesniųjų pasaulinių valdžių.

“Ir tarē Viešpats Mozei: Surink man septyniasdešimtis vyrų iš Izraeliaus seniunų, kuriuos žinai esant žmonių vyresniaisiais ir valdininkais, ir atvesk juos į susirinkimą šventinyčioje, kad jie stovētų ten drauge su tavim. 

“O aš ateisiu ir kalbēsiu ten su tavim, ir paimsiu tavo dvasēs, kuri yra ant tavęs, ir uždēsiu ant jų, kad jie drauge su tavimi nešiotų tautos naštą, o ne kad tu vienas ją nešiotu­mei.” (4 Moz. 11:16, 17. Žiur. taipgi eiles 24 iki 30 primenančias teisingą, neklaidingą ir nuolaidų valdytoją.) 

     Ši reikalą pakartodamas, Mozē sako: “Ir išrinkau jusų giminių vyresniuosius, išmintingus ir žinomus vyrus ir paskyriau juos jusų viršininkais: tukstantininkais, šimtininkais, penkdešimtininkais ir dešimtininkais, kad valdininkautų jusų giminēse. (5 Moz. 1:15; 2 Moz. 18:13-26.)

This form of government was calculated to cultivate the spirit of true liberty

If Moses had been ambitious, he would have misused his power

Moses anointing Aaron High Priest

     Joki tautų ir jų valdovų istorija neturi šiam panašumo: valdovai visuomet stengiasi padidinti ir išplēsti savo galę. Net steigiant respublikas, kaip parodē paskesni atsitikimai, buvo stvertasi tokių priemonių, kad įgyti žmonių prielankumo tik tam, kad paskui sudrutinti savo galę. 

     Kiekvienas kitas Mozēs vietoje, ypač toks, kuris trokšta garbēs, butų pasistengęs palaikyti žmones paklydime, kad sucentruoti valdžią į savo, ar savųjų giminaičių rankas, ypač [50] kad tas buvo lengva padaryti turint religine valdžią savo giminēs rankose ir įrodant, kad tautą valdo patsai Dievas iš savo šventinyčios. 

     Negalima nei manyti, kad toks žmogus, kuris galējo suformuoti tokius įstatymus ir valdyti tokią, tautą, nebutų permatęs šiojo palinkimo pasekmių. Valdžia buvo pačių žmonių rankose net iki tokio laipsnio, kad nors buvo pasakyta idant svarbesnieji reikalai, kurių tie valdininkai negali išrišti, turi buti įteikti Mozei, vienok žmonēs patys galējo nuspręsti, kuriuos reikalus reikia pavesti Mozēs svarstymui. 

“Bylas, kurios persunkios jums butų, atneškite man, o aš išklausysiu jas.” –– 5 Moz. 1:17.

The people asked for a king

Samuel anointing Saul king

     Toji valdžios forma buvo pakeista į karaliją, tik sulyg “Seniunų” reikalavimo, be Viešpaties pritarimo, nes Viešpats tarē Samueliui, buvusiam tuomet viršininku, panašiu į informalį prezidentą: 

“Išklausyk tų žmonių balso visame, ką jie tau sakys, nes jie ne tave atmetē, bet mane, kad aš nekaraliaučiau ant jų.” 

     Dievui liepiant, Samue­lius išaiškino žmonēms, kaip jų teisēs ir laisvēs bus nepaisomos ir kaip jie dēlei tokios atmainos taps tik pavaldiniais (vergais); bet jie buvo pamēgę pasklidusias įdējas ir kaimyniškų tautų pavyzdžius. (1 Sam. 8:6-22.) 

     Iš šio atsitikimo matant, kad žydai norējo karaliaus, kiekvienam aišku, kad Mozē be mažiausių kliučių butų galējęs tapti tos didžiosios imperijos karaliumi.

Judges –
"Ye shall hear the small as well as the great..."
Deuteronomy 1:17

Breastplate of the High Priest which had the Urim and Thummim

The High Priest

     Toki išrinktieji vadinosi viršininkais, ar vyresniais, ir tai tiems vyresniems Mozē suteikē garbę ir galę tvarkyti valstybę. Jei jisai butų norējęs pasilaikyt valdiškąją galę sau, ar savo šeimynai, tai šitie vyresnieji butų buvę paskiausiais gavime kokios nors reikšmēs valdžioje. 

    Duotieji tiems naujiems valdininkams įsaky­mai, kaipo paeiną, nuo Dievo, yra aiškumo ir tyrumo pavyzdžiais. Mozē pasakē žmonēms, tiems teisējams girdint; 

“Aš paliepiau tuomet jusų teisējams: Išklausykite bylas tarp jusų brolių ir išduokite teisingą nuosprendį taip tarp žmogaus ir jo brolio, kaip ir tarp svetimžemio ir to, kuris su jumi bus. 

“Teismuose nepaisykite asmenų, bet išklausykite vienodai taip didį, kaip ir mažą; neigi bijokitēs jokio žmogaus, nes nuosprendis Dievo yra; gi bylas, kurios persunkios jums butų, atneškite man, o aš išklausysių jas.